Tas vaikas, kuris lakstė, siautė su draugais, sėdi pasodintas ant
sudžiūvusių lapų, kojos kaip pagaliai į priekį. Dažyti nagai,
dekoltė su pakabuku. Jau net ne lėlė, o  damočka pizdamočka padaryta
iš tos aštuonerių  metų mergytės su perkeline suknele.  Balsiukas kaip
po sunkios ligos. Ir toliau filmas apie Stankūnaitę, ir vėl lyg
televizijos laidoj, vėl vaidina, filmuoja, žiūri į kamerą. Pasėdėtų
su vaiku apsikabinusios, nors kelias sekundes, net be žodžių, tyliai, ir
tų sekundžių užtektų, visiems būtų ramiau. Dar siaubingiau viskas. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766