as kalbu apie vaiko psichologija. vaikas duos tokius parodymus, kurie, JO SUPRATIMU, garantuos jam meile ir sauguma. neatmenu pavadinimo filmo, pastatyto pagal tikrus faktus, kur devynmetis(?) berniukas teismo spaudimu "prisipazista" nuzudes savo seseri (ir/ar broli? - nepamenu). berniukas su visom detalem, ekspertu stebimas, pasakoja, kaip ir kodel padare nusikaltima. ir tik po keleto metu, atsitiktinumo deka, buvo sulaikytas valkata, kurio kraujo dnr sutapo su zudiko kraujo dememis. tas valkata jau sekanti ryta buvo sulaikytas tame rajone, kur ivyko zmogzudystes, taciau nebuvo nei itariamas, nei kaltinams, nei jo kraujas tiriamas. nes teisejai turejo savo versija, kuria patys tikejo is anskto. tereikejo irodyti visuomenei. vaikas, veliau, kitu psichologu klausinejamas, kodel dave melagingus parodymus, kartojo tik viena - as bijojau. man sake, kad man bus viskas atleista, jeigu prisipazinsiu. dabar mano klausimas: kas cia per paradoksas - teismais nepasitikima, o teiseja venckiene pasitikima, kaip kokiu dievu, be irodymu? kur garantijos, kad mergaite teisejos, slepiancios savo brolio darbelius, nera ibauginta, primokyta? as nesu ne vienoje puseje. as nezinau, kas meluoja ir kas yra kaltas. as tik sakau, kad iki siol tiriama ir ziurima vienasaliskai, stengiantis visus kaltinimus suversti i viena puse. tuo tarpu itarimu yra abiejose pusese. dar karta klausiu, kokiu pagrindu venckiene gavo globejos teises? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766