Esu bjauri senė ir retkarčiais leidžiu sau parašyti tai ką galvoju - šį kartą pirštu bakstelėti į žemės planetoje esantį žiaurumą privertė nuolat į žmonių galvas kalamas mintis /turiu omenyje prieššventines tv ir radijo laidas/, kad Dievas yra gerumo įsikūnijimas ir tik gerumo ir meilės žmonijai vedamas pasmerkė savo Sūnų Jėzų nukryžiuoti... Jeigu jau mano skaitytą knygą galima priskirti rašytojo fantazijai, tai vaizdelis, kuriame tas didelis baltas paukštis... nekartosiu ką jis ten daro, yra dūris pirštu į Dievo Akį, kad Jis nėra jau toks geras... Greičiausiai Jis nei geras nei blogas - Jis tiesiog į tai nežiūri, arba dirsteli tik atsitiktinai, kaip mes į kokias skruzdėlytes... Ir dar: tas nuolatinis kartojimas, kad Dievas nurodė mylėti Jį ir pirmiausia , būtent Jį, manau, yra pats didžiausias Dievo pažeminimas ir įžeidimas - gerai, kad Dievas to negirdi... Ir dar: tikrai nesu ateistė - esu abejojanti laisvamanė... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19530