Velykos kilo iš senovės žydų (izraelitų) šventės, kuri buvo skirta
išėjimui iš Egipto nelaisvės atminti. Žydai šią šventę pavadino
Pesachu (hebrajiškai) arba Pascha (graikiškai). Išvertus tai reiškia
“praėjimas, aplenkimas”. Ji vykdavo nisano mėnesio (kovo –
balandžio) 14 dienos išvakarėse. Tą vakarą kiekviena šeima aukodavo
ėriuką: taip būdavo paminimas pirmas toks aukojimas – prieš pat
Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto. Tą naktį Dievas “praėjo,
aplenkė” izraelitų namus, nes jų durų staktos ir sąramos buvo
apšlakstytos ėriuko krauju, ir paliko gyvus tų namų pirmagimius.

Per Pesachą būdavo valgoma duona, iškepta greitosiomis, be mielių,
nerauginta. Tai turėdavo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai
faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto. Todėl Pesachas dar
vadinamas Neraugintos duonos švente.

Krikščionys sujungė Pesacho tradicijas su kai kuriomis mirštančio ir
prisikeliančio derlingumo, augmenijos, gyvybės dievų švenčių
tradicijomis. Dabar ji labiausiai žinoma kaip Kristaus prisikėlimo iš
numirusiųjų šventė.
Iš pradžių izraelitų ir krikščionių šios šventės laikas sutapo.
Nuo 325 metų krikščionių Velykos skaičiuojamos taip, kad jos
nesutaptų su Pesachu (nors būta ir išimčių, pavyzdžiui, 1903
metais).


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19530