Pamenu, oi, koks jaudulys sukildavo sovietmety (buvau paauglys), kai susirinkdavo kooperatkėj žiūrėti nakčiai “vidiakų” po penkis rublius susimetę; rodydavo visokius siaubiakus, emanueles ir kitokį šlamštą; susigrūdę, išsižioję, akis išpūtę; dirginantis slapto vaisiaus ragavimo skonis. Dabar vėl, kai viskas sterilu, taku ir korektiška, kai trintis bjauru ir neskanu ir negražu, vien tik pilkos, dailios, sidabruotos, nikeliuotos, nuobodžios formos; kai visi padorūs ir mandagūs, ciniškai efektyvūs ir nugludinti taip, kad niekas neužklius, nė dulkė nenutūps; šitoj lubrifikanto epochoj, takių tapatybių ir meilių virtualybėj, emancipacijos nuoboduly visi šie bdsm ir svingeriški žaidimai taip pat panašiai jaudina; nors sukišti į kokį šimtą žodžių ir dešimt scenų; bet čia mergaitės, dieną ciniškos, aštrios ir aršios, ir padorūs, paslaugūs berniukai gali grįžti prie žaidimo, kuriame viskas tarsi po senovei, “pagal gamtą”; kur pvz ponas vyras tratina vergę moterį, kur ji atsiduoda ir tarnauja valdovui, kur realizuojasi tikrovėje jau pasakomis virtusios fantazijos (beje, gana vienodods ir ribotos, nors čia, žinia, viskas priklauso nuo vaizduotės); žodžiu, sovietmečio vidiakai remixed, reloaded. amžinas slapukų noras kažkuo būti, išsiskyrimu iš kitų, atsiribojimu tarsi pripildyti savo nuobodžiaujančią tuštumą; a la visokie masonai, rateliai, studentų brolijos, sektos klubai ir draugijos, paremtos slaptų, išrinktų “mes” ir bukų “jų” daugumos skirtumu. Tik kažkodėl nekyla dėl to didelio pavydo ar to jausmo, kad kažkur, kur manęs nėra, kažkas vyksta, to smalsumo, kas ten už uždarytų durų; - nes iš ten išėjusiųjų akys – tuščios ir ne mažiau bukos nei patino briedžio su kiaušais (kas šiaip paklausu pavasarį); ir nėra net to sumauto jausmo, kad laikas bėga pro šalį; nes, po velnių, gerbiamieji, kur jam daugiau bėgti? Savo tėkme jis tik išryškina trapų pasaulio grožį ir apnuogina tą amžinybę, kurią sukuria mylinčio žvilgsnio akimirksnis (sic!) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19530