On 22/03/13 07:18, RaR wrote: > Juk sakiau, kad manipuliavimas valiutos kursu iš esmės jokių gėrybių > nesukuria. Lygiai taip pat sėkmingai viską sureguliuoja rinka per kainas > ir atlyginimus. Problemas susikuria tik valdžios, visokiais įstatymais > kažką fiksuodamos nominalia išraiška, o paskui, reaguodamos į rinkos > sąlygas, stengiasi tuos realius skaičius keisti per valiutos kurso > kaitaliojimą. Užuot prisiėmusios valstybinį reguliavimą, kuri vistiek > vykdo atsižvelgdamos į pokyčius rinkoje, geriau paliktų tiesiogiai > reguliuoti rinkai. Sutinku su tuo. Bet ką gali reguliuoti rinka, jeigu neretoje Vakarų Europos valstybėje Vyriausybių vaidmuo suka 50+% viso BVP? Aš visai nenoriu, kad tuo keliu Lietuva eitų. > Dėl emigracijos, tai Lenkijos priešpastatymas Latvijai kiek keistokas. > Jeigu pažiūrėti Europos šalių, atvėrusių savo rinkas, demografinius > duomenis, tai tarp imigrantų per paskutinius 10 m. beveik visur > dominuoja lenkai. Priešpastačiau, nes Lenkija matoma kaip regiono laimėtoja, o Latvija - kaip pralaimėtoja. Net mano giminaitė po nesenos turistinės kelionės sakė, kad Latvijoj viskas brungu (lyginant su LTU), todėl nieko nepirko. Aš turėjau omeny emigraciją per capita. Kitas dalykas - kiek ten tų latvių bėra. Beveik pusė rusų. Teko matyti tokį - pasas latviškas, mama iš Moldovos, kalba rusiškai, gyvena Vakarų Europoj :) > Galiu pasakyti, kad tie valiutų karai - tik paskutinių kelių dešimtmečių > išradimas. Iki XX a. pradžios, o iš esmės ir iki antro pasaulinio karo > dominavo aukso standartu susietos valiutos. Po antro pasaulinio iki > 1970-ųjų galiojo Bretton Woods'o susitarimas, kur JAV doleris buvo > susietas su auksu, o kitos pagrindinės valiutos daugmaž fiksuotu kursu > su doleriu. Šiuo metu irgi visas verslas nori stabilių ir prognozuojamų > kursų, ir siekdami nors trumpalaikio stabilumo duoda nemažai uždirbti > visokiems Forex žaidėjams fjūčersų sandoriais. Kadangi pasaulio > ekonomikai - t.y. iš esmės visiems kurie gamina ir teikia paslaugas, gal > tik išskyrus valiutinėse loterijose žaidžiančius, tarpusavio > atsiskaitymų stabilumas yra naudingas, tikėtina, kad ateityje gali būti > vėl sukurta kažkokia pasaulinė stabilių atsiskaitymų sistema. Čia ir yra įdomybė: kai verslas nori stabilumo, valstybės nori privalumų. Visos pagrindinės pasaulio eksportuotojos užsiiminėja merkantilizmu: Vokietija, Japonija, Kinija, Rusija, Šveicarija, Australija, Kanada, ir .t.t. Dar daugiau - jos netgi ištisą savo verslų politiką suformuoja tokią, o tai - trilijoninės apyvartos. Vokiečiai su tuo žaidė jau seniai - bent jau nuo pirmojo pasaulinio. Kas link aukso standarto - jei jo nebūtų atsisakyta, tai ko gero šiandien turėtum 30 gamintojų batų, 5 gamintojus TV, 2 gamintojus mobiliųjų, ir pan. Daug gero atnešė tas atsisakymas - vystymasis paspartėjo. Tačiau kai lopai sėdo už vairo - gavosi didelis crashas. Ir retrospektyviai žiūrint dar įdomu bus pamatyti, kiek tos sukurtos naudos išliks, o kiek bus apmulkintųjų. > Dėl to pesimizmo - tai jis dažniau yra vidinė būsena, nei sąlygojama > aplinkybių. Jeigu gerai tvarkysiesi savo kieme, ne tiek bus svarbu ir > kaip kaimynas tvarkosi. O dėl pesimizmo iš esmės nesutinku. Jei tu susitvarkei savo kiemą, bet už tvoros kaimynai aršūs (tokie, pvz. kaip aš) :) – tai vieną jie ateis ir apiplėš tave. Grįžtant prie Kipro – tai jiems kaip tik ir būtų buvusi išeitis grįžti prie savo devalvuotos valiutos. Nereikėtų ieškoti, ką selektyviai pasmaugti (pensininkus, ar indėlininkus). Gautų visi vienodai – ir tai būtų teisinga, nes visi tame laive plaukė. Aišku, reikėjo tai daryti anksčiau ir planuoti, o ne laukti paskutinės akimirkos, suerzinti visus ką tik įmanoma ir atsiduoti visų kitų valiai, visu tuo laikotarpiu dar daugiau skolinantis eurais/doleriais (tas skolas gi reikės vėliau denominuoti Kipro naujais pinigais). Tokiu atveju tai aišku – Zimbabvės modelis. Pats žinai, kad tokiais atvejais rinka savo reakcija linkus perspausti. Užtai ir aptarinėjam šį atvejį – kad pasimokytumem patys, kad yra ir kitokių, visai neblogų išeičių.