Labučiai. Nežinau, kas kartais vedžioja mintis, rankas ir apskritai
viską. Vakar, atmenu, kalbėjome apie skurdą. Vakare kažkaip savaime
kyštelėjau ranką į knygų spintą ir ištraukiau plonutę, jau seniai
pamirštą knygelę "Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos",
parašytą Jono Kalvino. Ten yra toks skirsnelis - "Būkime kantrūs ir
pasitenkinę skurde". Kai ką nurašysiu. 
"Aistrą žemiškiems dalykams ne tik lydi beveik visos kitos
blogybės:žmogus, kuris nėra kantrus skurde, paprastai pasiduoda kitam
blogiui, kai pradeda klestėti. Tai reiškia, kad tas, kuris gėdijasi
paprasto drabužio, išpuiks, turėdamas gražų rūbą. Nepasitenkinantis
kukliu maistu jaučiasi nepatogiai, nes nori nekasdieniško valgio; jis iš
 karto, pasitaikius progai, parodys savo nesaikingumą. Tas, kuris neranda
ramybės ir pasitenkinimo skurdeir pažeminime, nesugebės atsispirti
išdidumui ir kitų niekinimui, jei bus išaukštintas. Na ir toliau
panasiai. Šiandien viskas įdomiai susiderino - tarsi tęsdamas Kalvino
mintis lrytas išspausdino str. apie evangelikų reformatų (kalvinistų
atšaka) rietenas dėl turto. O taipgi ir apie Tytuvėnų brangenybių
vagystes. Įdomu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351