Jaunutė ragana vardu Kornelija, Į savo raudonus kaip lapė plaukus
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę, Joja ant žaibo ties drebančia
jūra. Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija Pradeda pliekti jūrai per
veidą, Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują, Kriokia ir
žvengdamas šoka į viršų. Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis, O našlės ir našlaičiai pajūrio
kaimuos Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą. Ir, pasukus į krantą,
žiauri Kornelija Nujoja obelų viršūnėm, Ir obuoliai, rausvi kaip
kūdikiai, Žemėj sudužę baisiai klykia. O nakčiai sutemus, graži
Kornelija Seka naktigonėn jojančius bernus Ir, išsirinkus visų
stipriausiąjį, Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351