Branguti, Kristus pašalina iš tikinčiojo galvos iliuziją, jog jis yra
atsiskyręs nuo Dievo ir tokiu būdu įvyksta SUSITAIKYMAS ne tik su Dievu,
bet ir su kitais žmonėmis, nes tikintysis nebelaiko jų "kitais" ir
nebekuria "priešo" įvaizdžio savo galvoje. O jei nėra "kitų", tai
nėra ir atmetimo. Visus laikai savais, todėl nekyla noro savam kenkti,
nes gerai pajusi, kad kenkdamas, kenki sau.  Pvz., juk neprievartautum
"kitos" moters, jei manytum, kad ji tavo  dukra ar mama. Tiesiog nebekyla
noras nusidėti. Na, aiškinu taip kaip pati suprantu, jei ką.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351