"Shell" <no@mail.4.u> wrote in message news:j6venl$8j4$1@trimpas.omnitel.net...
> Tačiau yra lemiami arba-arba įvykiai, tarkim dideliu greičiu atskridusi 
> dalelė galėjo išmušti S. Jobs kasos ląstelės DNR geną, kuris sukėlė 
> mutaciją ir startavo vėžį. O kitoje visatoje - nesureagavo ir Jobsas 
> liko gyvas. Taigi, tai jau gana skirtingos visatos ir bėgant laikui jos 
> vis labiau ima skirtis tarpusavyje.

Nesupratai minties - visatai visiškai px. ar Jobs'as gyvas ar ne. Tai svarbu tik Jobs'ui ir galbūt dar kažkiek padarų.

> Ir tokių lemiamų įvykiu yra daug - tarkim apvaisinimo metu daugybė 
> tikimybinių įvykių, kurie nulemia galutnį genų rinkinį, taigi - ir žmogų 
> kuris gims.
> Mąstymo metu neuronai smegenyse "balsuoja" remdamiesi praeities įvykiais 
> ir netgi vienas balsas gali būti lemiamas dėl galutinio sprendimo.
> O dabar pasvarsčius kiek vienu metu vyksta lemiamų įvykių, netgi labai 
> trumpu laikotarpiu visatos išsiskirs gana smarkiai.

Mano kukliu įsitikinimu, jeigu tavo vieno neurono "balsas" (cheminės sinapsės potencialas/laidumas) lemia galutinį sprendimą, tada tu arba ameba arba šizofrenikas ;-)
Manau, kad verta išmanyti mikro lygmenį, kastis vis gilyn, bet tą daryti turi tie, kuriems tai patinka, turi pašaukimą, įdomu, sugeba, turi finansavimą ;-)

> Gi stebėjimo prietaisas negali nulemti stebėjimo rezultato, tad smegenys 
> negali pasirinkti kuria trajektorija kolapsuos :)

Ta prasme negali? Jeigu tu nevaldai savo minčių/sąmonės išvis - aišku negali pasirinkti, renkasi "neuronai". Kuo žmogus sąmoningesnis, kuo geriau pažįsta savo pasąmonę, kuo tikslingesnė jo veikla ir turtingesnė asmenybė, tuo jo kolapsavimo galimybės didesnės. Aišku vėliau pradeda groti grupės, visuomenės, kultūros lygiai, bet ten galioja tie patys dėsniai.

> Tai būtų approksimacija, geriausiu atveju :)

Nuvertini žmogaus gebėjimus ir visiškai ignoruoji evoliucijos eksponentinius tempus ;-)

> Mąstymo eksperimentą 
> tęsiame - kiekvienos subatominės dalelės būsenai aprašyti reikia  bent 
> kelių/keliolikos bitų informacijos. Jei informaciją saugosim naudodami 
> tas pačias daleles, tai visatos visų dalelių simuliacijai aprašyti 
> informaciniame lygmenyje reikės kelių-keliolikos kitų visatų. Žinoma, 
> galima būtų pagalvoti apie duomenų kompresiją, tačiau tada smarkiai 
> nukentėtų greitaveika, o žinant, kad visata yra smarkiai paralelizuotas 
> procesas - tai būtų problema.

Kiek reikia bitų - nežinai nei tu nei aš. Mes tik su savo eksperimentiniais įrankiais stebime, kad tų bitų "detalumas" vis auga kasantis žemyn, ir greičiausiai baigiasi lygiai ten, kur baigiasi eksperimentinių įrankių skiriamoji geba. Jeigu pastatytumėme Mėnulio orbitos dydžio ciklotroną ir maitintumėme tarkime 10% saulės energijos, dar klausimas, kiek ten papildomai sub-sub-sub atominių lygmenų rastumėm.

Dėl greitaveikos ir kompresijos - tau nežinomas/tavo netaikomas terminas "subjektyvus laikas" ir nežinoma Omega point koncepcija. Pasiremdamas ta pačia virtualizacijos koncepcija aš galiu padaryti taip, kad hipervizoriaus viduje veikianti OS gaus tik 10% nuo procesoriaus ciklų ir jai vis vien atrodys, kad ten dx "vykdymo laiko", jeigu jai bus atimtas RTC funkcionalumas ir ji "neturės supratimo" apie išorinį laiką. Esmė tame, kad laikas/greitaveika gali būti vertinama tik išorės stebėtojo aspektu. Kadangi mes kol kas techniškai tokiais būti negalime, tai ir bet koks vertinimas yra bevertis. Kitaip sakant, bazinė reliatyvumo teorija...

> Na dar pabaigai mano pamąstymai multi-verse ir stygų teorijos tema. Jei 
> dalelės ties kiekvienu įvykių skyla į alternatyvias visatas, kas nutinka 
> su žmogaus samone? Ar ji irgi beprotišku greičiu multiplikuojasi į 
> kiekvieną iš tų visatų?

Niekas niekur neskyla. Visi variantai jau egzistuoja. Tu tik išgyveni vieną konkretų. Kokį - renkiesi pats ("kolapsuoji"), savo pasirinkimo galimybių ribose. Augant tavo proto, tavo artimųjų, tavo grupių, tavo visuomenės, tavo kultūros, visos žmonijos skaičiavimo galiai ir sąmoningumui, galimybės kolapsuoti į norimą scenarijų sparčiai gerėja. Cituojant Šekspyrą žmogus yra labai panašus (arti) dievo. Cituojant rodosi Saganą (gal su kažkuo ir maišau) - vieną kartą visatoje užgimus gyvybei ir protui, yra labai didelė tikimybė, kad jie niekados neišnyks ir perdirbs visatą pagal savo poreikius.

> Kodėl tas procesas toks sklandus t.y. kodėl pvz. 
> mano sąmonė gyvuoja normaliausioje iš tų visų visatų?

Nėra "normaliausios" - tai tik antropocentriškas terminas, taikomas psichologiniam stabilumui palaikyti.
O atsakymas yra paprastas - todėl, kad visos kitos visatos yra "nesvetingos" tavo sąmonei. Vienoje tu daržovė/idiotas, kitoje tavo sąmonė išvis negalėtų veikti ir t.t.

> Aš turiu omeny, 
> kad pavyzdžiui pagal stygų teorija aš dabar einu iš namų į parduotuvę, 
> tai per visas visatas turėčiau ten nueiti visais įmanomais būdais. O 
> alternatyvių kelių galiu prigalvoti be galo daug, pvz. kas antrą žingsnį 
> pritūpčiau arba apsisukčiau aplink, arba žengčiau atgal, keliaučiau 
> zigzagais ir t.t. - zillionas alternatyvių kelių ir tik vienas normalus. 
> Tačiau mano sąmonė gyvuoja toje visatoje, kur aš elgiuosi normaliausiai 
> - einu tiesiai iš taško A į B. Kodėl? :)

Todėl, kad toks scenarijus yra optimalus pagal visatos, kurioje egzistuoji, dėsnius. Tau reikia suprasti vieną dalyką - tu ir visata esate vienis, vienas kito atspindžiai, aišku atitinkamose proporcijose. Visata kol kas elgiasi produktyviai - "gimdo" stabilius dėsnius, kuria materiją, užtikrina energijos potencialų skirtumą iš žvaigdžių į "vakuumą", kuris įgalina apdoroti informaciją (gyvybės požymis, taip kaip mes ją suprantame). Todėl ir tavo produktyvus elgesys yra visiškai nieko keisto.