> Kadangi stebimos tik tikimybės, visiškai jokio skirtumo, ar reikia pragroti 1:1, ar ne. Tada atsakymas į autoriaus klausimą yra paprastas - ką reiškia "ateitis ta pati"? Koks "tapatumas" reikalingas - kokiu "tikslumu"? Jeigu reikia tik objektų erdvėje tų pačių ir žmonių tų pačių minčių - manau, kad tai juokinga užduotis visatai/-oms, nes mes nereikalaujame subatominio tikslumo. Jeigu jau apie tai šnekame, tai kiekvienas kada nors turbūt pagalvojo apie visagalybės scenarijų. Tarkime tas pats "tapatumo" klausimas iš žmogaus proto mąstelių - ar jūs matot skirtumą Steve Jobs'o hipotetiniuose dviejuose nugyventuose gyvenimuose, kuriame viename jis turi 1 m diametro apgamą 1 cm virš išangės, o kitame - neturi? ;-) Apgamo atveju - žinoma ne :) Tačiau yra lemiami arba-arba įvykiai, tarkim dideliu greičiu atskridusi dalelė galėjo išmušti S. Jobs kasos ląstelės DNR geną, kuris sukėlė mutaciją ir startavo vėžį. O kitoje visatoje - nesureagavo ir Jobsas liko gyvas. Taigi, tai jau gana skirtingos visatos ir bėgant laikui jos vis labiau ima skirtis tarpusavyje. Ir tokių lemiamų įvykiu yra daug - tarkim apvaisinimo metu daugybė tikimybinių įvykių, kurie nulemia galutnį genų rinkinį, taigi - ir žmogų kuris gims. Mąstymo metu neuronai smegenyse "balsuoja" remdamiesi praeities įvykiais ir netgi vienas balsas gali būti lemiamas dėl galutinio sprendimo. O dabar pasvarsčius kiek vienu metu vyksta lemiamų įvykių, netgi labai trumpu laikotarpiu visatos išsiskirs gana smarkiai. > Galima ir kita interpretacija, remiantis ne kuriomis stygų teorijomis - kad visos visatos (ir net tų visatų saveikos ir t.t. - 10-11 laisvės laipsnių) ir visi įmanomi bet kokie variantai, dalelės, jų saveikos jau egzistuoja erdvėlaikyje, nesvarbu, kaip ta informacija "saugoma" - ar holografiniu principu, ar per branas/kitas dimensijas ar pan. O mes kiekvienas tik išgyvename konkrečią asmeninę visatą, kurią kolapsuojame iš esmo ir vismo kvantinės "sriubos" savo protu (stebėjimo įrankiu), aišku to proto gebėjimo ribose. Kuo protas išmanesnis (kaip stebėjimo/matavimo/veikimo prietaisas), tuo geresnės galimybės kolapsuoti į "tą patį visatų skilimo kelią" (pvz.: uždirbti pinigus pamėnesiui ;-). Jeigu nelendame į subatominį lygį, tai žmogaus protas tą daro nuolatos ir vis gerėja. Jis ir yra geriausias "grotuvas", jeigu nesikabinėti prie subatominio lygmens (kas ir būtų klaikiai neįdomu ir nuobodu - ar įsivaizduojate save nuolatos grojan tį tą patį scenarijų?). Gi stebėjimo prietaisas negali nulemti stebėjimo rezultato, tad smegenys negali pasirinkti kuria trajektorija kolapsuos :) > Visa tai puikiai siejasi su informacine revoliucija ir augančia skaičiavimo galia. Pabandykite atlikti mąstymo eksperimentą ir kokį nors kompiuterinį žaidimą, pvz.: šachmatus išplėsti iki "visatos" ir "sąmoningumo" lygmens. Deep Blue inžinieriai tą padarė su "negyvu" objektu - padėjo grandmeistrus ant suoliuko. Visai įmanomas variantas, kad kada nors žmogaus (ar kito intelekto) sukurtos skaičiavimo priemonės ir jų galios pretenduos į visatos lygio simuliaciją. Tada bus galima "sukti" kiek tik nori "scenarijų", nori - tapačių - nori - su minimaliais pakeitimais. Tai būtų approksimacija, geriausiu atveju :) Mąstymo eksperimentą tęsiame - kiekvienos subatominės dalelės būsenai aprašyti reikia bent kelių/keliolikos bitų informacijos. Jei informaciją saugosim naudodami tas pačias daleles, tai visatos visų dalelių simuliacijai aprašyti informaciniame lygmenyje reikės kelių-keliolikos kitų visatų. Žinoma, galima būtų pagalvoti apie duomenų kompresiją, tačiau tada smarkiai nukentėtų greitaveika, o žinant, kad visata yra smarkiai paralelizuotas procesas - tai būtų problema. Na dar pabaigai mano pamąstymai multi-verse ir stygų teorijos tema. Jei dalelės ties kiekvienu įvykių skyla į alternatyvias visatas, kas nutinka su žmogaus samone? Ar ji irgi beprotišku greičiu multiplikuojasi į kiekvieną iš tų visatų? Kodėl tas procesas toks sklandus t.y. kodėl pvz. mano sąmonė gyvuoja normaliausioje iš tų visų visatų? Aš turiu omeny, kad pavyzdžiui pagal stygų teorija aš dabar einu iš namų į parduotuvę, tai per visas visatas turėčiau ten nueiti visais įmanomais būdais. O alternatyvių kelių galiu prigalvoti be galo daug, pvz. kas antrą žingsnį pritūpčiau arba apsisukčiau aplink, arba žengčiau atgal, keliaučiau zigzagais ir t.t. - zillionas alternatyvių kelių ir tik vienas normalus. Tačiau mano sąmonė gyvuoja toje visatoje, kur aš elgiuosi normaliausiai - einu tiesiai iš taško A į B. Kodėl? :) Shell