ALORA schrieb:
> tie simptomai vienodi daugeliui įsikalbėtų "ligų". Jų išraiška visai 
> nepriklauso nuo jų stiprumo, o nuo individo sugebėjimo juos išreikšti, 
> įvardinti ir juose "virti". Taigi, ta apčiuopiamoji skalės dalis 
> priklauso ne nuo sutrikimo, o nuo sutrikėlio sugebėjimo ir noro leisti 
> tai apčiuopti. Todėl, mano manymu, visiškai nekorektiška depresiją 
> vadinti liga, kaip vėžį (kuris nepriklauso nuo žmogaus valios) arba 
> manyti, kad depresiją galima pagydyti kaip ligą (be žmogaus valios).

Reziumuojant - tavo manymu, psichinių ligų nėra, visos jos "įsikalbėtos" 
ir priklauso nuo žmogaus valios.

Su šita nuomone nesutinku, betgi, nesutinku ir su nuomone, kad pagal 
tavo sampratą apibrėžtą ligą (pvz., vėžį) įmanoma pagydyti be žmogaus 
(ligonio) valios. _Gydyti_ - prašau, bet _pa_gydyti... Kažkada T.Mano 
"Budenbrokuose" perskaičiau IMHO labai teisingą mintį(tem berniukas 
serga, rodos, plaučių uždegimu ir yra labai kritinė situacija):

"Mes esame trys: ligonis, gydytojas, ir liga. Ir viskas priklauso nuo 
tavęs [ligonio], su kuo tu bendradarbiausi - jeigu su gydytoju, mes 
kartu galim nugalėti ligą, o jeigu su liga - jūs kartu nugalėsit mane 
[gydytoją]".


> Pritariu Reaver, kad Geradarys neturėtų tikėtis "lengvo būdo", kad jo 
> problemas išspręs kažkoks psichologas.

Manau, kad žmogus, kreipdamasis į dantistą dėl skaudamo danties, 
dažniausiai irgi nesitiki "lengvo būdo", o betgi gali būti net labai 
nemaloniai nustebintas... Vėžinių susirgimų chemoterapija taip pat nėra 
"malonus pasivaikščiojimas" - kodėl psicholiginė pagalba turėtų būti 
kitokia?

OP niekur nerašė, kad ieško "lengvo būdo". Rašė, kad ilgai bandė 
susitvarkyti pats(pati), nepavyko, ir todėl nusprendė ieškoti pagalbos.
Manau, kad tai yra labai teisingas sprendimas.

  Jam tikrai nepalengvės, jeigu jis
> sužinos, kad jo problemos su antrąja puse kyla dėl to, kad vaikystėje 
> tėvas jį pavadino užpakaliu, o mama privertė suvalgyti prisvilusią košę. 
> Arba, gal jam ir palengvės, bet tai dabartinės problemos neišpręs.

Ne, bet gal nurodys sprendimo kryptį?

  Ir,
> kadangi jis žino, kur ta problema, tikrai geriausia būtų aptarti ją su 
> antrąja puse, kaip ji tai mato.

Ne, jis nežino. Jis išvardijo 5 punktus tam tikra eilės tvarka, iš kurių 
gruvantys santykiai su antra puse - paskutinėj vietoj. O čia visaip gali 
būti - tai gali būti net ta pati priminė priežastis, o ne vaikystėj 
suvalgyta prisvilusi košė.

  Galbūt pasirodys, kad į psichologą
> kreiptis (jei apskritai) reikia ne jam vienam, o abiems, kaip šeimai.

Šitokia galimybė egzistuoja. Netgi egzistuoja galimybė, ir ne tokia jau 
menka, kad tai antrai pusei daug labiau reikalinga pagalba. Deja, tokiu 
atveju prognozė ypač niūri, nes vienas iš pagrindinių psichinių ligonių 
požymių yra, kad jie sau dažniausiai atrodo visai ne ligoniai, tai 
aplinkiniai "eina iš proto" :((