tie simptomai vienodi daugeliui įsikalbėtų "ligų". Jų išraiška visai nepriklauso nuo jų stiprumo, o nuo individo sugebėjimo juos išreikšti, įvardinti ir juose "virti". Taigi, ta apčiuopiamoji skalės dalis priklauso ne nuo sutrikimo, o nuo sutrikėlio sugebėjimo ir noro leisti tai apčiuopti. Todėl, mano manymu, visiškai nekorektiška depresiją vadinti liga, kaip vėžį (kuris nepriklauso nuo žmogaus valios) arba manyti, kad depresiją galima pagydyti kaip ligą (be žmogaus valios). Pritariu Reaver, kad Geradarys neturėtų tikėtis "lengvo būdo", kad jo problemas išspręs kažkoks psichologas. Jam tikrai nepalengvės, jeigu jis sužinos, kad jo problemos su antrąja puse kyla dėl to, kad vaikystėje tėvas jį pavadino užpakaliu, o mama privertė suvalgyti prisvilusią košę. Arba, gal jam ir palengvės, bet tai dabartinės problemos neišpręs. Ir, kadangi jis žino, kur ta problema, tikrai geriausia būtų aptarti ją su antrąja puse, kaip ji tai mato. Galbūt pasirodys, kad į psichologą kreiptis (jei apskritai) reikia ne jam vienam, o abiems, kaip šeimai. "Ruta" <rutapeter@online.de> wrote in message news:gqj5bo$sm6$1@trimpas.omnitel.net... > Pagal kraujo tyrimus ar šlapimo sudėtį tai ne. Bet šiaip jau yra visa eilė > simptomų, kurie gana vienareikšmiškai apibrėžia diagnozę. > > Taip pažiūrėjus, tai praktiškai bet kokia diagnozė yra subjektyvus > gydytojo vertinimas, tik tiek, kad jis gali - priklausomai nuo sutrikimo - > daugiau ar mažiau remtis kokias nors tyrimais. Ir šiuo požiūriu psichiniai > sutrikmai yra pačioje, kaip čia išsireiškus, mažiausiai apčiuopiamoje > skalės dalyje.