>Prekybos centras gali skirtingu lygiu teikti savo paslaugas - prisiimti visą atsakomybę už prekių pardavimą prieš tai jas pilnai nupirkęs iš gamintojo (vadinamasis "kupi-prodaj"), 
>arba veikti kaip turgus - išnuomoti prekystalius, gauti fiksuotas pajamas, ir visiškai pats nesirūpinti pardavimais.

Ir dar kruva kitu budu, pavyzdziui konsignacija.

>Paimkime situaciją - tiekėjas atveža kokio nors vyno ir sustato jį į savo lentyną, bet vynas ar dėl kainos, ar dėl kokybės, ar dėl blogo marketingo, yra visiškai nepaklausus. 

Geresnis pavyzdys - ledai vasara. Atveza pigus tiekejas savo pigu saldytuva su brangiais ledais. Per visus karscius jis burzgia, elektra srebia kibirais, o parduodama viena porcija per savaite. Saldytuva reikia valyti, ziureti ar nepasibaige prekiu galiojimas, pasibaigus galojimui skambinti, kad pasiimtu, jei veluoja - saugoti kazkur kitur. Jei pas mane stovi trys saldytuvai su populiariais ledais ir ateina ketvirtas butent toks tiekejas, bazaras aiskus - duok 100 litu i menesi ir mes tavo ledus pardavinesime. Nenori, nereik - del to, kad taves nebus, lauke vesiau nepasidarys ir mano apyvarta nesumazes. 

Gal cia vienas mazmenines prekybos specialistas galetu paaiskint - kuo toks mokestis kvailas?