Jei išties būčiau dėl visko graužęsis, dabar nesėdėčiau ir
nerašyčiau apie tai: būčiau miręs iš širdgėlos arba pasikoręs.
Nors pati patirtis buvo bjauri, nes išmokė mane gyventi meluojant.
Išmokė šypsotis, kai nenori, dirbti, kai netiki darbu, gyventi, kai
gyvenimas nebetekęs prasmės. Net ir ją pamiršęs, aš negalėjau
atsisakyti įpročio daryti tai, kuo netikėjau.
Kaip jau sakiau, aš buvau visiškas chaosas iš pat pašaknų. Bet
retkarčiais taip priartėdavau prie centro, prie pačios sumaišties
esmės, kad tiesiog stebuklas, jog pasaulis aplink mane neišsprogo į
skeveldras.
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18920