Pagautas apmaudo, dažnai ieškau priežasčių, kurios leistų jus
pasmerkti, o kartu – pasmerkti save. Nes daug kuo esu panašus į jus.
Ilgai maniau, kad pavyko išsigelbėti, bet laikui bėgant įsitikinu, jog
esu nė kiek ne geresnis ir netgi šiek tiek blogesnis, nes viską regėjau
aiškiau negu jūs, bet neradau jėgų pakeisti savo gyvenimo. Kai žvelgiu
į savo ligšiolinį gyvenimą, atrodo, kad niekuomet nesu nieko daręs
savo noru, kad visada viską dariau kitų verčiamas. Žmonės dažnai mane
laiko nuotykių ieškotoju; tai be galo toli nuo tiesos. Mano nuotykiai
visuomet buvo atsitiktiniai, visuomet man primesti, ne paties sumanyti, o
netyčia užgriuvę. Aš priklausau pačiam branduoliui išdidžių,
pagyrūniškų Šiaurės žmonių, kurie niekada nejautė jokio polinkio
nuotykiams, bet vis tiek išmaišė visą žemę, apvertė ją aukštyn
kojomis, visur palikdami griuvėsius ir išblaškytas relikvijas. Tikri
nenuoramos, tačiau tikrai ne nuotykių ieškotojai. Dvasios kankiniai,
nesugebantys gyventi dabartyje. Begėdiški bailiai – jie visi,
neišskiriant nė manęs.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18920