taip, aš visai priartėdavau prie šio atradimo, tačiau kažkokiu būdu man vis pavykdavo išsisukti nuo galutinės išvados. Kai bandau sugalvoti tinkamą pasiteisinimą, į galvą lenda tik aplinka, pažįstamos gatvės, jose gyvenę žmonės. Niekaip neįsivaizduoju nė vienos Amerikos gatvės, nė vieno tose gatvėse gyvenusio žmogaus, galinčio kam nors pagelbėti atrasti save. Esu vaikščiojęs daugybės pasaulio miestų gatvėmis, bet niekur nesijaučiau toks pažemintas ir paniekintas kaip Amerikoje. Visas Amerikos gatves, sudėtas į krūvą, įsivaizduoju kaip milžinišką atmatų duobę, dvasios atmatų duobę, įsiurbiančią ir paverčiančią viską nesunaikinamu šūdu. Virš šios duobės kaip pašėlusi burtų lazdele audžia darbo dvasia: vienas šalia kito fabrikai ir rūmai, ir įmonės, ir sanatorijos, ir kalėjimai, ir beprotnamiai. Visas žemynas – tai košmaras, gimdantis nesuskaičiuojamą galybę pačių vargingiausių vergų. Aš buvau vienas, vieniša būtybė didžiausio laimės ir turto pokylio įkarštyje (statistinės laimės, statistinio turto), bet nė sykio nesutikau žmogaus, kuris būtų buvęs iš tikrųjų turtingas, iš tikrųjų laimingas. Bent jau žinojau, kad pats esu nelaimingas, neturtingas, išgveręs ir išsimušęs iš ritmo. Tai buvo mano vienintelė paguoda, vienintelis džiaugsmas. Bet šito vargu ar užteko. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18920