Kai jau esi atidavęs sielą kosmodemoniškoms kompanijoms, įvykių seka tampa nepermaldaujama, netgi tada, kai aplinkui chaosas. O iš pradžių nieko kita, išskyrus chaosą, ir nebuvo: jis gaubė mane nelyginant koks fluidas, kurį įkvėpdavau pro žiaunas...Visur aš veikiai pastebėdavau priešpriešą, prieštaravimą, o tarp to, kas tikra ir netikra, – ironiją, paradoksą. Buvau pats sau pikčiausias priešas. Kad ir ko įsigeidęs, galėjau tuojau pat savo noro atsižadėti. Net vaikystėje, kai man ničnieko nestigo, troškau numirti: norėjau pasiduoti, nes visos pastangos atrodė beprasmės. Jaučiau, kad tolesnis gyvenimas, kurio visai nebuvau prašęs, nieko neįrodys, nepagrįs, nepridės ir neatims... Mane supo vieni nevykėliai ar tiesiog juokingi žmogeliai. Ypač apgailėtini buvo tie, kuriems sekėsi. Tokie laimingieji man įgrysdavo iki ašarų. . Niekuomet nesu kam nors padėjęs vildamasis padaryti gerą darbą; padėdavau todėl, kad neturėdavau jėgų priešintis. Retsykiais atsiverdavo koks nors draugas; nuo to beveik apsivemdavau. Dievas man buvo reikalingas nė kiek ne daugiau, negu aš Jam, ir dažnai sau kartodavau, kad jeigu Jis iš tikrųjų būtų, susitikęs ramiai pažvelgčiau Jam į akis ir spjaučiau į veidą....Man nereikėjo jokio žmogaus, nes norėjau būti laisvas – laisvas daryti ir duoti, kaip man liepė mano bosai įnoriai. Kai tik žmonės imdavo iš manęs ko nors laukti ar reikalauti, pradėdavau spyriotis. Taip atrodė mano nepriklausomybė. Buvau sugedęs, – kitaip tariant, sugedęs iš pat pašaknų. Lyg motina būtų maitinusi mane nuodais, ir nors buvau atjunkytas anksti, nuodai taip ir liko organizme. Net kai ji ėmė mane pamažu atjunkyti, rodėsi, esu visiškai abejingas; dauguma vaikų maištauja arba apsimeta maištaujantys, o man buvo visiškai nusispjaut. Dar vystykluose, o jau buvau filosofas. Priešinausi gyvenimui iš principo. Kokio principo? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18920