Na, psichologo darbas yra ne klausyti. Klausymą galbūt reikėtų pavadinti pobūdžiu :) O realus darbas yra gautos informacijos susisteminimas, išanalizavimas ir tam tikrų išvadų pateikimas. Paprasčiausias pavyzdys būtų artimo žmogaus netektis. Mirė, paliko, išsiskyrė - nesvarbu. Žmogus niekaip su tuo negali susitaikyti. Kaip psichologas galėtų padėti tokiam žmogui? Banalus atsakymas būtų toks: išsiaiškinti, kokie buvo tų žmonių santykiai, kodėl netektis tokia skaudi, ką paliktas žmogus gaudavo iš dingusio, kokių dalykų dabartiniame gyvenime trūksta; sekantis žingsnis būtų pagalvoti, kas galėtų tuos dalykus pakeisti/kompensuoti. Universalaus atsakymo nėra, žmonės skirtingi, todėl detalėms išsiaiškinti gali prireikti nemažai pokalbių. Iš šalies tai galbūt ir atrodo primityviai, kad žmogus pasakoja apie savo keliones, patirtus įspūdžius ir t.t., o psichologas tik galva linkčioja. Bet iš tikro visi tie pokalbiai turi turėti kažkokį tikslą, orientuotą į problemą. Klausimai irgi turi būti atitinkami. Rašėte, kad per seansą ateidavote ir šnekėdavote be jokių 'orientyrų' apie ką. Ir 'Grubiai tariant eidamas pas psichologa tu nusiperki laika, kurio metu gali sneket ka nori ir kaip nori, ir pasnekova, kuris taves klauso'. Tas nėra tiesa, dėl to toks ir vertinimas :) Susidarė įspūdis, kad jūsų 'psichologas' tiesiog ėmė pinigus už nieką. Tiesa, terapeutas ir psichologas skiriasi, bet esmės nekeičia.

"bzik" <bzik@bzik.bzik> wrote in message news:h9ptck$i2n$1@trimpas.omnitel.net...
>o kas mano rasliavoj uzkliuvo, kad toks vertinimas?