Atrodo, taip paprasta: pasirenki dvi – tris partijas pagal principą kairė – dešinė – centras (juk klasika!), ir proteguoji jas kaip „jėgų kaitos“ dalyves, ir įsileidi „į valdžią“. Kūnas – naujas, interesai – tie patys! Tačiau ne! Tai irgi „nuvarytieji arkliai“. Juos jau nuvarė... pati sistema, vykdydama ankstesnes užduotis. Ten jau padirbėjo pirmojo ir antrojo ešelonų destuktoriai. Priminsiu – pirmasis ešelonas (verbuoti agentai, įfiltruoti į partiją) išeina „trenkdami durimis“, turėdami tikslą sudaryti antrajam ešelonui (neva tai demaskavusiam tą pirmąjį) palankias tolesnės veiklos sąlygas. Tuo tarpu „antrajam ešelonui“ yra būdingas „kilerio“ mentalitetas – jis vis vien vykdys savo darbą iki galo. Priminsiu – antrojo ešelono įtakos subjektai, skirtingai nei pirmojo ešelono agentų, nėra verbuojami. Jiems „padedama“. Jų veikla orientuojama į mažų (neva antisisteminių) partijų nužudymą, jie išmokomi per manipuliavimus jais, jie, būdami išmokyti (orientuoti) daryti kryptingą įtaką partijai pagal „pirmapradį technologų sumanymą“, jau nesugebės „mokytis iš naujo“. Nesugebės „persiorientuoti iš naujo“. Nesugebės persiorientuoti nuo „nužudymo“ į „prikėlimą“. Objektyviai dėl to, kad tam reikėtų performuoti savo sąveiką su elektoratu, pakeisti savo vietą partinėje hierarchijoje „darant žingsnį atgal“. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19938