Vakar,važiuodamas jau namolio,pastebėjau ant kelio išbėgantį ežiuką. Visai nedidukas- kaip trys pirštai dydžio. Žinoma sustojau, išlipau, o jis nebailus, nekreipė į mane jokio dėmesio,šniukštinėjo kraipydamas į visas puses savo juodą odinę nosytę ir tipeno toliau kelio viduriu. Spyglių daug, o protelio maža, suvažinės jį koks nors patrakėlis, tad paėmiau jį atsargiai į delną. Ežiukas ropinėjo delnu, jaučiau kojytes, minkštą pilvuką, net pakasiau, o jis- nieko, jokio dėmesio. Nusinešiau į mašiną ir nuvažiavau namo, tuo metu ežiukas drąsiai ir smalsiai tyrinėjo naują nepažįstamą aplinką. Grįžęs namo galvojau ką su juo daryti. Pirmiausiai supažindinau su Pipu, kad jei ir netaps draugais, tai nors pažįstamais. Po ranka turėjau tik dešrelę, tad pasiūliau pasivaišinti mažu kąsneliu, tačiau jis labiau buvo susidomėjęs aplinka. Dar truputį pasidžiaugęs išnešiau jį laukan ir paleidau į žoles. -Būk sveikas ir gyvybingas, mažyli- tariau prisiminęs Raimio žodžius. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19938