Parašėme tuo pačiu metu.:) Pasakysiu tik tau ant ausies- vakar neištūrėjau, nušienavau 2/3 pievučių. Palaukiau, pavakario, kai saulė nustojo kaitinti, oras tapo švelnesnis, vėjas aprimo, ir tada stryk į traktorių, gerai paspaudžiau pentinais , ir puoliau kapoti kiaulpienėms galvas. Dvigubas jausmas- ir gaila ir smagu. Sąžinę ramino tai, kad pienių žiedai jau buvo susiglaudę miegui ir niekaip neišsiskyrė iš žaliosios aplinkos. Ilgokai iš auktybių stebėjęs mano darbą gandras, nusileido ir išdidžiai žingsniavo gretimais ,tikrindamas atlikto darbo kokybę. Labai jau sąžiningas- nuvažiavau, o jis vis kaišiojo savo ilgą raudoną nosį tarp žolių. Pririšęs traktorių prie tvoros, padavęs jam paėsti dizelino, užlipau ant tiltuko pasigrožėti vakaru. Neįmanoma nei apsakyti, nei aprašyti to tylaus pavasariško vakaro grožio, kai besileidžianti saulė viena akimi vis dar dirsteli pro debesų properšas, o į dangų pradeda ruopštis dar blyškus didžiulis apskritas mėnulis. Varlių choras plėšia sutartinę, net giružė skamba. Dar niekada tiek jų nesu girdėjęs. Aplinkui besikleidžiančių medžių ir krūmų pumpurų, mažų gležnų lapelių jūra. Tvenkiny pluduriuoja nukritusių peržydėjusių beržų žirginiai, tarp jų retkačiais iššoka ir pliaukšteli atgal mažytis žuveliokas. Giliai įtraukiu švaraus gaivaus oro, ir paskutinį kartą apeinu sodybą užmesdamas akį į aplink žaliuojančius laukus, kalveles, gojelius. Greitai temsta. Truputį pavargęs, bet geroje nuotaikoje praveriu namo durisir išgirstu džiaugsmingą- "Oooo, mano draugužiai sugryžo!" Kas gali būti nuostabiau? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19644