Matomai pasirinkta kryptis yra piliečio kaltinimui, o ne jo neliečiamumui be svaraus jo kaltės pagrindo. Dar vis išlieka ir seni “kontinentinės teisės, patobulintos sovietinių teoretikų” įgūdžiai, kurie vertina formą virš esmės. Tik tas galėtų paaiškinti, kokiomis sąvokomis grindžiamos kuriamos tokios įslaptinimo procedūros. Svoris vis dar lieka valdžios pusėje, o žmogaus teisėms suteikiam tik tiek realaus pagrindo, kiek įmanoma minimaliai suteikti be pasmerkimo Strasburgo teisme. Tą byloja net teisėjų nuobaudų statistika. Nesigirdi, kad koks nors teisėjas būtų baustas dėl to, kad jis neteisingai nuteisė žmogų. Tačiau kada teisėjas ryžtasi išteisinti žmogų dėl “nepakankamai svarių pateiktų įrodymų”, jam gresia nuobauda. Bet turėtų būti jau visiems aišku, kad norėdami pasiekti teisingumą, teismai negali tenkintis išlaikę tik šių nuostatų formą, bet privalo realiai įgyvendinti jų esmę. Todėl jie turi užtikrinti, kad kiekviena išvardinta kaltinamojo teisė būtų ko pilniau įgyvendinta, o jei atsiranda būtinybė daryti išimtis, jos turi būti daromos racionalumo ribose ir su pilnu suvokimu, kokios bus pasekmės. Deja, dabartinė praktika rodo ką kita. Objektyvumui realiai neskiriama tiek vertės, kiek viešai skelbiama. Nors garsiai kalbama apie Konstitucijos nuostatas ir žmogaus teises, realus santykis tarp asmens ir visuomenės teisių dar vis nepriimtinai pasviręs visuomenės, tai yra, valdžios teisių naudai. Šios taisyklės dalinai pasikeitė, kada Seimas priėmė naują Baudžiamo proceso kodeksą. 2002 m. kovo 14 d. Jis įsigaliojo 2003 m. gegužio 1 d. Cituoju: 198 straipsnis. Nukentėjusiojo ar liudytojo teisė prašyti taikyti anonimiškumą 1. Nukentėjusysis ar liudytojas šio Kodekso nustatyta tvarka gali prašyti prokurorą ar ikiteisminio tyrimo pareigūną taikyti jam anonimiškumą. 2. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kai tam yra pagrindas, taiko nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumą, taip pat imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę nurodančių duomenų slaptumui užtikrinti. 199 straipsnis. Anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ir liudytojui pagrindai 1. Nukentėjusiajam ir liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu: 1) gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui; 2) nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai; 3) nukentėjusysis ar liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. 2. Nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas taikomas, jeigu yra visi šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. 200 straipsnis. Nukentėjusiojo ar liudytojo anonimiškumo nustatymo tvarka 1. Nukentėjusysis ar liudytojas prieš apklausą gali prašyti taikyti anonimiškumą. 2. Nustatęs, kad yra pagrindas taikyti anonimiškumą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas dar turi patikrinti, ar nukentėjusysis bei liudytojas: 1) neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų; 2) nebuvo anksčiau teistas už melagingų parodymų davimą; 3) dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus prieš įtariamąjį. 3. Jeigu yra pagrindas taikyti anonimiškumą ir nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas priima motyvuotą nutarimą taikyti anonimiškumą. Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą turi patvirtinti prokuroras. 4. Nutarimas taikyti anonimiškumą laikomas atskirai nuo bylos ir saugomas šio Kodekso 201 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. 201 straipsnis. Tyrimo veiksmų ir kitų bylos dokumentų turinio ypatumai, kai nukentėjusiajam ir liudytojui taikomas anonimiškumas 1. Nukentėjusysis ir liudytojas, kuriems taikomas anonimiškumas, tyrimo veiksmų ir kituose bylos dokumentuose įvardijamas numeriu. 2. Tikrieji asmens tapatybės duomenys surašomi specialiame tyrimo veiksmo protokolo priede. Šis priedas laikomas voke. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas voką užantspauduoja, pasirašo ir saugo atskirai nuo baudžiamosios bylos. Su voke esančiu specialiu tyrimo veiksmo protokolo priedu gali susipažinti prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Susipažinę su dokumentu, šie asmenys voką vėl užantspauduoja ir pasirašo. 3. Vokas saugomas pas prokurorą ar bylą tiriančioje ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Teismui pareikalavus, vokas perduodamas tiesiogiai teisėjui. 4. Anonimiškumo taikymo atvejais tyrimo veiksmo protokolą, nutarimą ar kitokį bylos dokumentą surašo ir jį pasirašo tą veiksmą atlikęs, nutarimą ar kitokį bylos dokumentą surašęs prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Po kiekvieno tyrimo veiksmo atlikimo ar nutarimo priėmimo šio straipsnio 2 dalyje nurodytame specialiame protokolo priede pažymima, kad nukentėjusysis ar liudytojas susipažino su tyrimo veiksmo protokolu ir nutarimu. Tai jie patvirtina savo parašu. 5. Tyrimo veiksmų protokoluose, nutarimuose, nutartyse bei kituose bylos dokumentuose nerašoma informacija, iš kurios būtų galima nustatyti tyrimo veiksme dalyvavusio ar kitame dokumente paminėto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę. 282 straipsnis. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos ypatumai 1. Teismas paveda prokurorui taip organizuoti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimą į teismą, kad būtų užtikrintas jo anonimiškumas. 2. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas neviešame teismo posėdyje, sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę. 3. Jeigu teismo posėdžių salėje nėra galimybių sudaryti šio straipsnio 2 dalyje numatytas akustines ir vizualines kliūtis, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Prieš tokio asmens apklausą kiti nagrinėjimo teisme dalyviai teisiamojo posėdžio pirmininkui raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti tam liudytojui. Taip apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Šiuos parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pakartotiniai ir papildomi klausimai, kuriuos šie nori užduoti po to, kai apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaitė teisiamajame posėdyje, užduodami ir į juos atsakoma šioje dalyje nustatyta tvarka. 4. Atskirais atvejais, kai liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimas į teismą keltų didelį pavojų jo, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai ar laisvei, jis į teisiamąjį posėdį gali būti nekviečiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti šio Kodekso 203 straipsnyje nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kai yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, liudytojas gali būti apklausiamas garso ir vaizdo priemonėmis per nuotolį, sudarius akustines ir vizualines kliūtis. Tai galiojančios taisyklės. Mažai kas pasikeitė, ir teisiamajam neatsirado naujos galimybės efektingiau apklausti įslaptintus liudytojus. Tačiau vertėtų pažymėti, kad šio kodekso kūrėjai nors dalinai atsižvelgė į ankstesnę praktiką, kurioje liudytojai buvo dažnai įslaptinti be jokios svarios priežasties ir pagaliau išvardino tikslius jų įslaptinimo pagrindus. Tai išdėstyta 199 straipsnyje. 200 straipsnyje taip pat iškyla ankščiau diskutuota liudytojų motyvacijos problema, bet nukreipta gan keista linkme. Įslaptinimą taiko patys prokurorai ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ne teisėjai, tad jiems palikta teisė patiems nustatyti, ar tam yra pagrindo. Jei tai daro ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras turi tai patvirtinti, tad nors ratas susiaurintas. Tačiau lieka neaišku, kada šių pagrindų teisėtumas bus toliau nagrinėjamas, ir todėl kuriasi įspūdis, kad tada jau bus per vėlu priešintis liudytojų įslaptinimui teisiamajam ir net teisėjui. Tačiau nustatydami, kad yra pagrindo taikyti anonimiškumą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi patikrinti, ar nukentėjusysis bei liudytojas: 1) neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų; 2) nebuvo anksčiau teistas už melagingų parodymų davimą ir 3) dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus prieš įtariamąjį. Tai klausimai kuriuos turėtų užduoti kaltinamasis, o ne pareigūnai. Lieka niekuo nepagrįsta prielaida, kad šie pareigūnai tinkamai išsiaiškins šiuos dalykus, ir, radę polinkius meluoti, atsisakys šių savo pusės liudytojų. Tačiau tai - vėl nuogas ir niekuo nepagrįstas pasitikėjimas. Tačiau akivaizdu, jog šių taisyklių kūrėjai neišdrįso pripažinti, kad tai yra esminė kaltinamojo gynybos dalis, kurios negalima leisti kaltintojams atlikti, nes jie turi aiškų interesų konfliktą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19469