Tai yra realus fonas, kuriame “įslaptintų liudytojų” praktika veikia
Lietuvoje. Taisyklės, kurios suteikia teisėtvarkos pareigūnams taip
teikti teismams įrodymus, dar vis turi vieną prielaidą: būtina
pasitikėti pareigūnais. Kitaip turi būti sukurti saugikliai, kurie
užkirstų bet kokius nukrypimus nuo sąžiningo teisėtvarkos darbo prieš
tai, kol jie pažeistų pačios bylos nagrinėjimą ir taip pasmerktų
apkaltintą pilietį.
Pagrindiniai saugikliai yra viešumas ir suteikimas kaltinamajam kuo
pilnesnes teises gintis ir įrodyti savo tiesą. Tas apima ir teisę
kaltinamajam pilnai apklausti liudytojus, kurie duoda prieš jį.
parodymus. Tačiau dabartinė “įslaptintų liudytojų” praktika bei
taisyklės kaip tik atima šiuos saugiklius ir palieka tik nuogą
pasitikėjimą.
Esant tokioms sąlygoms, kyla pavojus, kad taip pat kaip “nusikaltimų
imitacijos modeliai” jau senai tapo priemone dengti pareigūnų
nusikalstamą veiklą, lengvas ir be teismų priežiūros pasiektas
“liudytojų įslaptinimas” gali tapti priemone dengti padirbtus
įrodymus ir kitas pareigūnų machinacijas. Todėl reikia kelti klausimą
apie valdžios institucijų teisėtų veiksmų ribas.
Valdžios institucijos vis dar karštai argumentuoja, jog asmens teisių
išplėtimas suvaržo jų galimybes atlikti joms suteiktas funkcijas ginti
visuomenę. Jos apeliuoja, jog bet kokie suvaržymai mažina jų
efektingumą ir tik leidžia nusikaltėliams išvengti teisingumo. Žmogaus
teisių gynėjai atvirkščiai argumentuoja, jog sukūrus demokratinę
santvarką, valdžios galios tapo ribotos, ir dėl to teisėtvarka turi
gerbti žmogaus teises. Tad valdžios institucijų veiksmai, ginant
visuomenės teises, tampa neteisėti, kada jie pažeidžia šias teises.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19469