Lietuva dar vis yra gilios transformacijos stadijoje. Todėl ji vis dar
kapstosi po buvusios santvarkos ideologines ir teisines tradicijas ( kai
kada nevisai sėkmingai). Šios tradicijos įkūnija aiškiai autokratines
pažiūras, kitaip sakant, per jas buvo įtvirtintas valdžios diktatas,
kurio pagrindinis siekis buvo užtikrinti valdžios persvarą visuose
klausimuose. Valdžia, sutapatinus save su visuomene, veikė jos vardu,
todėl visuomenės teisės buvo išaukštintos, o asmens teisės
sumažintos iki išnykimo. Tad asmens teisė priešintis valdžios
kaltinimams vardan tiesos buvo griežtai suvaržyta ir, reikalui esant,
apskritai panaikinta.
Dalis mūsų visuomenės dar vis mąsto šiomis “anų laikų”
ideologinėmis kategorijomis. Todėl teišėtvarkininkai vis dar mato save
tik kaip visuomenės neatskiriamą dalį, o ne kaip atskirą asmenybę,
turinčią teisę mąstyti ir vertinti įvykius per savo, o ne tik per
visuomenės prizmę. Matomai nepripažindami asmens kaip atskiro nuo
visuomenės vertės, jie vis dar aklai pripažįsta valdžios persvaros
teisėtumą visuose klausimuose kaip normalų reiškinį. Todėl vis dar
priimami bet kokie, net aiškiai neteisėti, teisėtvarkos veiksmai kaip
būtina ir neišvengiama dalimi sėkmingos “visuomenės” kovos prieš
jai priešingą “nusikaltėlių” klasę.
Suprasdami “teisingumą” kaip vertybę, skirtą tik visuomenės, o ne
asmens. teises tenkinti., jie vis dar suvokia “teisingumą” tik kaip
pergalę prieš visuomenės “priešus”. Todėl jie sutapatina bet kokį
“kitos pusės” teisių pripažinimą su “savo pusės”
pralaimėjimu. Nors patys patyrę aibę nuoskaudų nuo kaip tik tokios
valdžios savivalės, dar vis akivaizdu, kad jie nesugeba įsivaizduoti
savęs kaltinamojo (desperacija.lt Romanas Sedlickas)kėdėje ar atjausti
kitą, kuris pagrįstai ar nepagrįstai atsiranda tokioje padėtyje.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19469