Kaip galima rūpintis vien intelektualia veikla ieškant absoliučios tiesos ir gėrio, kai Žmonės šaukiasi duonos ir teisingumo? Kaip galima kontempliuoti, filosofuoti ar gilintis į religiją, kai pasaulis reikalauja sprendimų, darbo ir politinių žingsnių? Ir priešingai, kaip galima agituoti už geresnį pasaulį ar revoliuciją, kai dauguma tetrokšta vidinės ramybės ir tikrų vertybių? Tai, kad tas liepsnojantis namas nėra vien mano privati nuosavybė, turi suprasti visi kaimynai visoje Žemėje. Jei aš nesiruošiu gelbėti rankraščio, tai reiškia, kad mano intelektualinė veikla nebuvo rimtas užsiėmimas priešpastatant ją aukščiau visko, - net baimės pasirodyti nežmoniškam, - tada aš nepajėgus padėti žmonėms ir konkretesniais betarpiškais veiksmais. Ir atvirkščiai, jei aš gelbėsiu žmones, t.y. neišgirsiuvisos žmonijos dvasinio šauksmo aukoti jai viską, net save patį, tada aš nepajėgus išgelbėti rankraščio. Jei aš nepasinersiu į savo laikmečio reikalus, jei neatversiu langų viso pasaulio vėjams, tai viskas, ką sugebėsiu sukurti savajame dramblio kaulo bokšte bus nevaisinga ir prakeikta. Bet jei aš neužtrenksiu durų ir langinių, kad galėčiau susikaupti darbui, tada nebūsiu pajėgus pasiūlyti ką nors vertinga savo kaimynams. Ir dilema nėra rinktis: Vienuolyna ar Ovalųjį kabinetą, Tradiciją ar Progresą, Politiką ar Akademiją, Bažnyčią ar Valstybę, Teisę ar Tiesą. Be abejo, realybė nėra arba-arba: dvasia ar materija, kontempliacija ar veiksmas, rašytinis pranešimas ar gyva kalba, Rytai ar Vakarai, teorija ar praktika, žmogiška ar dieviška. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18464