aišku, kad Visata buvo sutverta gerokai anksčiau už mus ie egzistavo nepriklausomai nuo mūsų. Žmogus visuotinius gamtos dėsnius pažįsta po to, kai tie dėsniai atsiranda arba, tiksliau, kai supranta, kad tokie dėsniai egzistuoja. Tačiau būtent tokią logocentristinę idėją atmeta žydų safardų filosofas Deridda teigdamas, kad neegzistuoja prasmė tol, kol žmonės nepradeda kalbėti, o dar tiksliau, rašyti. Tad būtent žmogaus ištarti žodžiai sukuria prasmę ar prasmes. „Rašyti – tai žinoti, kad dar neperteiktas raidėje neturi kitos buveinės, nelaukia mūsų kaip nurodymas kokiame nors kokiame dieviškame išmanyme. Prasmė turi sulaukti, kol ją išsakys ir užrašys, kad pati įsikurtų ir taptų tuo, kuo, skirtingai nuo savęs, ji yra: prasme". Ž. Derida. Taip Derida ne tiesiog laužo, jis trypia logocentrizmą. O kas vietoj jo? Reikšmių ir prasmių begalinė virtinė, be centrinės ašies ir sklindanti iš žmogaus burnos... Taigi, pats žmogus sutapatinamas su logosu (tik iš mažosios raidės). Tokia nuostata būdinga postmodernui (postšiuolaikybei), tačiau poststruktūralizmas nieko mainais nepasiūlo išskyrus dekonstruktyvistinės perinterpretacijos bandymus. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18464