"Tai kaip tada suprasti, kad reikia melstis už savo kankintojus, už
priešus, jei jie neprašo? " Na, Jėzus meldėsi taip: "atleisk jiems,
Viešpatie, nes jie nežino ką daro".  O tai yra ko gero tikrasis
atleidimas. Ir jis reikalingas ne tiek tavo "priešui", kiek tau pačiam.
Nes neatleisdamas tu save prirakini prie savo priešo neapykanta.
Tavo/mūsų  neapykanta tau/mums kenkia ir gramzdina į ego. Jautiesi
atleidęs, kai protas atgauna ramybę. Negali juk neatleisti vaikui už jo
klaidas. Daugelis suaugusiųjų yra kaip vaikai, jie nepažįsta savęs ir
nesupranta kas su jais vyksta. Kai jaučia patys kaltę, projektuoja ją
kaltinimais į kitus, užsipuldinėja dažnai nekalčiausius kol tie ima
gintis tokiomis pačiomis atakomis. Bet kiekviena ataka tai tarsi klyksmas
"kodėl manęs nemylit"? Ji kyla iš meilės trūkumo. O iš kur jos bus
tos meilės, jei būsime atsiskyrę nuo meilės šaltinio? Kas turi
mylimąjį/ąją, tas žiūrėk sužydi ir pasaulį trokšta priglaust prie
šuirdies, nes mato jį visai kitomis spalvomis. Bet vos tik  mylimoji
nusigręžia, gatavi ją užmušti, pasaulis apsiniaukia, ir
grūmuojančių žmonių spūsty jie patys kumštin suspaudžia ranką.
...Tikras krikščionis paprasčiausiai neturi priešų.Jis visuose
stengiasi pamatyti Kristaus veidą. Bet tai nereiškia, kad kiti į jį
nežiūrės kaip į priešą, nes žmonės mėgsta į save panašius.
Kitokia mąstymo sistema juos gąsdina. Todėl krikščionys turi siekti
būti nepažeidžiamais, neįsižeisti ir atleisti tiems, kurių religinė
patirtis yra menkesnė arba jos dar išviso nėra. Dažnai Dievas pats
susiranda pasiruošusius pasakyti TAIP protus. Nei vienas nebus apleistas
ar pasmerktas. Pragaras yra būsena kaip ir DAngus. Ir viskas pasiekiama
čia ir dabar. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024