Velnio išvarymo technika yra labai paprasta-pasirodo, kunigas tik pusbalsiu meldžiasi ir "apsėstajam" po tam tikro laiko pasireiškia įvairios emocinės iškrovos. Panašiai buvo ir man. Sanatorijoje reikėjo žmoną vedžioti į įvairias terapijas, tame skaičiuje ir į taip vadinamą psichologijos. Susirinkusios moterys susėda į fotelius, užsikloja dekiais (odejalais), o seselė įjungia muzikinį foną ir ramiu tęsiančiu balsu lėtai pasakoja. Prašo patogiai įsitaisyti, užsimerkti, kvėpuoti ir įsivaizduoti, kad eini takeliu per kvepiančių žydinčių gėlių lauką į mišką ir t.t. Tikriausiai visi jau seniai esame girdėję apie šį relaksacijos metodą. Tai va, ir aš atsisėdau į fotelį, užsimerkiau, klausiausi jos balso. Nepavyko man matyti nei takelio, nei gėlių, nei miško, nei ežero, nei pakilti nuo žemės ir su paukščiukais skraidyti virš miško, bet pajutau kaip skruostais nei iš šio, nei iš to pradėjo bėgti ašaros. Sukaupęs visas jėgas stengiausi, kad nepradėčiau garsiai kukčioti. Vos ne vos susivaldžiau. Buvo gėda. Gerai, kad visos moterys buvo užsimerkusios, o aš sėdėjau toliausiai nuo seselės, nors įtariu , kad ji galėjo pastebėti, nes sekantį kartą pasakojo, kad įvairūs žmonės gali skirtingai reaguoti, kiti net verkia. Kitus du kartus ramiai prasnaudžiau be jokio efekto. Ką norėjau tuo pasakyti? Manau, kad pirmąjį kartą išsiveržė manyje susikaupusi vidinė nervinė įtampa, nors aš pats nesijaučiau labai įsitempęs. Matyt ir "velnio išvarymo" metu, kunigui monotoniškai bumbant poterius, atsipalaiduojant ligonio įtampai atsiranda fizinio kūno nevalingi judesiai- traukuliai, riksmai ar panašiai. Ir velnias čia ne prie ko, nors norint ligą galima vadinti velniu,džinu,baubu, runkeliu, morka ar dar kuo nors. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024