Mie,- ne matau, bet girdžiu, kaip trypi kojom gindama kokią nors Tau
patinkančią stovylą>/i>. TĄ patį darai ir peikdama nepatinkančią...
Bet čia Tavo reikalas - nebūtina visą laiką savo emocijas laikyti
kumštyje... O dar... Geriau pasakysiu pasakėlę apie save... Kai pirmame
mokyklos skyriuje /buvau ką tik iš kaimo atvažiavusi į miestą/ per
skaičiavimo pamoką mokytoja man liepė sakyti kampe sėdi du berniukai
aš tylėjau ir nieko nesakiau. Mokytoja paprašė dar kartą, po to dar
kartą, bet aš vis tiek tylėjau. Mokytoja supyko, o aš pradėjau beveik
garsiai verkti. Kai mokytoja pradėjo mane raminti ir tyliai paklausė,
kodėl tyliu ir nesakau, aš vis dar verkdama pasakiau, kad man mama
neleidžia taip sakyt... Suvalkijos kaime berniukų nebūdavo, buvo tik
vaikai ir mergaitės. Vietoj negirdėto žodžio berniukai, man pasirodė,
kad mokytoja liepė sakyti du velniukai>/i>. Šitaip negražiai šnekėti
mama tikrai neleisdavo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024