Pas mane namas su pilna isores apdaila (trisluoksnis muras), miesto komunikacijos viduje. Tesiasi jau beveik 5 menesiai. Vos ne pagrindine darboviete, bet pacios statybos neuzpisa, uzpisa statybos etapo eigos antra puse. Norisi, kad greiciau visi pabaigtu darbus ir greiciau pyzdintu kitur. Tada apima kazkoks vienatves jausmas, kazko pradeda trukti ir vel naujas etapas:) Priimu tai kaip dar viena gyvenimo epizoda ir man tai patinka. Jei kas paklaustu - gal gali ir man pastatyti nama, atsakyciau - NE. "Linas Petkevičius" wrote in message news:jvtbnq$d0j$1@trimpas.omnitel.net... Vat pamenu mano tevu laikais - zmones buto laukdavo 10 metu, telefono kokius 5, paskyros ziguliuikui irgi panasiai. Bet sededavo ir laukdavo. Dabar paprasciau - tik babkiu turek. Ir tai sakykime buvo butini daiktai. O dabar klausimelis, gal labiau o.psichologija tema bet ner tokios. Teko bendruati su zmonemis, kuriems statytis nama (statyba suprantu nuo to, kad priimi toki sprendima iki irengimo tinkamo gyventi ne statybu aiksteleje) 10 metu, taupyti automobiliui pora metu idedant visas seimos pajamas, telefonas uz menesio alga. NAHUJA??? Nahuja zmones tai daro? Kas idomiausia, kad kai pasiklausai, tai zmones uzsiklynija ant to, kame mano turintys supratima. T.y. namus ilgiausiai statosi diplomuoti statybininkai, neproporcingai brangius karucius perka autobildo prenumeratoriai ir panasiai. Realiai - taigi gyveni tik viena karta. Man namo statyba uztruko 1.5 metu, paciam nei plytos nepakelus. Ir tai uzpiso negyvai, laikau tai didele klaida. O kai tam atiduodami ilgi metai ariant paciam... Negi tikrai cia ash vienas toks islepintas ir neuzsispyres, kad man atrodo, jog del kazkokio materialaus daikto tiek arti nu labai jau neverta...