Pagrinde čia kaltas darbo našumas ir pasidalijimas. Bet esant tik našiam 
darbui, be jo pasidalijimo - koks liūtas prisiėda, ir gali kelias dienas 
gulinėti, smauglys prisiėdęs gali snausti mėnesius. Vyraujant namudiniam 
ūkiui, žmogus irgi prasimano maisto, susirenčia būstą ir, jei jo darbas 
pakankamai našus, likusį laiką nelabai ką veikia.

Darbo pasidalijimas prasidėjo prievarta - stipresni ir įžūlesni privertė 
kitus aprūpinti juos maistu, drabužiais ir būstu, o patys prisiėmė 
valdymo ir kariavimo funkcijas. Tie valdantieji atrinkdavo ir įvairius 
nagingus meistrus, juos specializuodavo, aprūpindami jų bazines 
gyvybines reikmes. Galiausiai, didėjant darbo našumui, prie ko labai 
prisidėjo visi tie, neturintys tenkinti savo bazinių gyvybinių poreikių, 
vis mažiau reikėjo dirbančiųjų srityse, tenkinančių bazinius gyvybinius 
poreikius. Tad pastoviai išmetama iš tų bazinių sričių darbo jėga turi 
prasimanyti būdų kaip išvilioti bazinių prekių ir paslaugų perteklių iš 
juos gaminančiųjų/teikiančiųjų. Todėl didėjant darbo našumui žmonija 
dirba gal net daugiau, todėl sistema jautri krizėms - žmonės dėl įvairių 
priežasčių gali staigiai sumažinti savo nebazinių poreikių tenkinimą, 
tuo sukeldami didelių problemų jų tenkintojams, kurie savo ruožtu 
neretai turi pradėti riboti ir bazinių poreikių tenkinimą, kas sukelia 
problemų ir pastariesiems. Tokia sistema būdinga gana laisvai rinkos 
ekonomikai.

Alternatyva būtų riboti darbo laiką - tuomet sistema suktųsi ne taip 
smarkiai, mažesnį nebazinių produktų ir paslaugų kiekį daugumai žmonių, 
tikriausiai, kompensuotų padidėjęs laisvalaikio kiekis ir sulėtėjęs 
gyvenimo tempas. Tik praktiškai tai įgyvendinti vargu ar įmanoma, nes 
visų pirma reikėtų pažaboti žmonių prigimtį būti -esniais už kitus, 
antra, to dažniausiai nenori valstybių valdantieji, nes sulėtėjus 
ekonomikai vienoje šalyje, menkėja ir visokeriopa jos galia kitų 
atžvilgiu. O tie valdantieji juk irgi visada nori būti -esniais, be to 
ir tokių valstybių gyventojų tarpe kyla nepasitenkinimas, kad kitų šalių 
gyventojai turi daugiau.



2011.09.19 00:13, Final Contact rašė:
> as gilinuosi i savo nelaimes priezastys, jos yra ne tiek materialios,
> kiek psichologines. Stai ka as staiga atradau. Ogi man atrodo, kad loginis
> mastymas gali privesti prie minties krizes. Nes jeigu mastysime vien
> logishkai
> tai gali pasirodyti, kad reikalingi tik pinigai ir butent vien tam, kad
> pavalgyt.
>
> Taciau as isigilinau i zodi "poreikis", kuris turi kazhka bendro su "mada",
> jeigu ta zhodi vartosime zhargono forma. Ogi pasirodo, kad poreikiai
> yra paradoksalus, tai kas logishkai atrodo svarbiausia kaip tik nera
> taip svarbu, o kas logikai nepasiduoda yra svarbiausia. Taigi yra
> zemieji poreikiai ir aukstieji poreikiai. Ir jeigu mastysi, kad zmogui
> tereikia tik pavalgyt, busto ir apsirengt, kas yra logishka tai prilygsi
> paciam primityviausiam organizmui, kokiai bakterijai, kuri atsirado
> kaip pati pirma gyvybes forma. Toks loginis mastymas, siulo
> eiti i tokias veiklos sferas kaip zemes ukis ir statyba, taciau intuicija
> sako, kad sios veiklos sferos yra nepakenciamai nuobodzios, nes sudaro
> zemuju poreikiu lygmeni, o intuicija dazhniausiai buna teisi.
> Nes zemesnieji poreikiai yra poreikiu piramides apacioje.
>
> Kalbant zhmonishka kalba, zemes ukis ir statyba nera prioritetines
> veiklos sferos, nes jos nekinta, nuo gyvybes atsiradimo pradzhios.
> Evoliucijos pagrindas yra tokios sferos kaip mokslas ir inzhinerija,
> o tai yra darbas galvos smegenimis, o ne nugaros smegenimis,
> kurios atsakingos uz nesalyginius refleksus, kurie atliekami mechanishkai.
>
> Taigi pasaulyje izvelgiu tam tikra dualizma ir paradoksaluma, tai kas
> akimis ir logiskai turetu buti svarbiausia realiai nueina i antra plana,
> kaip
> zemesnieji poreikiai. Taigi kaip jau minejau loginis mastymas gali privesti
> prie mastymo krizes, todel turetume pasikliauti intuicija, kuri sako, kad
> tai kas atrodytu nebutina yra svarbiau uz tai kas atrodytu butina.
>
>
>