ech jaunyste priminei :)) nevisai taip pat ,bet panasiai. Nestumsiu daryk 
taip ar anaip, bet darydamas "scenas" tik prisidarysi nauju dalyku kuriu 
galbut paskui gailetumeis ir beje jos akyse tikrai nepakiltum. Kiek supratau 
ji zino kaip kas, ir to uztenka. Vargu ar artimoje ateityje ji pasikeis, gal 
nebent geriau ismoks slapukauti. As tai paziureciau kaip i gyvenimo pamoka. 
Su laiku praeis ir veliau kiek kitaip i viska ziuresi.
Su kita bandyciau kazkaip delikaciai issiaiskinti jos poziuri i tai, kol dar 
nevelu ;)


"belekas" <bleekas@ddd,dd.j> wrote in message 
news:h818d7$b8j$1@trimpas.omnitel.net...
> Nu blin patarkit. Ka tik issiskyriau gan skaudziai su antraja puse. 
> Issiskyrimo priezastis - jos neistikimybe. Beda tame, kad buvau ant tiek 
> tupas/isimylejes kad nemaciau jos "zaidimo" ir dovanojau jai ivairias 
> brangias dovanas, kurios primena musu draugyste. Nors is jos nesu gaves 
> nieko, net per gimtadieni. na ne piniguose siaip esme. Esme tame, jog 
> nesuprantu, ar cia mano pyktis taip mane uzvalde, ar cia kazkiek ir protas 
> sneka. Norisi nuvaziuot, paimt viska kas doavanota, ir sunaikint jai pries 
> akis. Suplesyt visas nuotraukas, visa kompa suformatuot, kad neliktu nei 
> vienos nuotraukos, nei vieno daiktelio, kuris primintu jai apie mane. 
> Noriu kad ji neturetu nieko, nieko is manes. is vienos puses manau kad 
> taip elgtis tikrai vaikiska (kas buvo tas buvo, dovanota juk per geras 
> akimirkas), bet is kitos puses kai sitaip pasielgta nenoriu kad pas ja 
> liktu nieko, kas primintu mane. net negaliu apkesti minties, kad ji kada 
> nors uzsides mano dovanotadrabuzi ir iseis su kokiu chachaliu i baliu. Nes 
> cia buvo sitaip padliskai pasielgta, jog net issiskiriant buvo meluojama 
> ir prisiekinejama nekaltumu. Patarkit is neutralios pozicijos, ar pasiimti 
> viska, ar palikti, lai turi,  nes jau nesuvokiu, kur inirsis, kur sveikas 
> protas.
>