beje, kai aš prieš kokį 15 metų tik buvau beįminanti basa koja į medicinos mokslą, mane labiausiai kraupino ikiklinikinės fazės aprašymai, nes jie buvo visai nepagražinti. Tyrimų su žmonėmis aprašymai buvo visada įvyniojami į vatą ir įtarimo neišlavintam kritiškumui nekėlė. Bet vargšės pelytės - kiek jų turėjo žūti kankinio mirtim, kad kažkas suraitytų sakinį 'pelėms XXX turėjo kancerogeninį ir mutageninį poveikį, BET ŽMONĖMS ŠI IŠVADA KLINIKINĖS REIKŠMĖS NETURI'. Tai nafik tą vargšą pelę dusyt? Dabar beje ikiklinikinių tyrimų praktiškai nėra. Na, aprašymų nėra. Bet yra kitų linksmų dalykų. Pagyvenęs statinų klinikinis tyrimas su duomenimis lentelėse, be paaiškinimų, vartojimas po infarkto. kartotinis infarktas ir mirštamumas nuo infarkto statinų grupėje, palyginti su placebu yra mažesnis. Bendrasis mirštamumas statinų grupėje - didesnis. Nu, jei kas jokiu būdu nenori numirti nuo infarkto, tai vaistas jam greičiausiai padės... Šita statistika konfrontavom brangiausiojo gydytoją (po mikroinfarkto jam skyrė visą pluoštą vaistų automatiškai, įskaitant arklišką dozę statinų). Gydytojas pripažino šitą faktą, bet pasakė, kad jis nieko nereiškia ir statinai be abejonės padeda, nes jie 'didina kraujagyslių elastingumą' (tai neva įrodė kažkokie paslaptingi moksliniai tyrimai). Po ilgos kovos ir pasirašius dokumentą, kad sutinkame mirti nuo infarkto, gydytojas leido nevartoti statinų. Pusė metų - cholesterolis nepadidėjo, LDL/HDL koeficientas gerokai pagerėjo, gydytojas sako - laimės dalykas (moksliškai neįrodytas, taip sakant :) Kitas, naujesnis tyrimas - skiepai nuo pneumokokų. kažkada prieš 15 metų buvo ir Lietuvoj atseit 'kūdikių meningito protrūkis' (kaip kad pernai ar užpernai 'labai baisus kriuksių gripas'). Dabar rezultatai - meningito, sukelto pneumokokų, atvejų sumažėjo. Meningito atvejų nesumažėjo... tai gal tas kokas visai ne prie ko, kam tada kūdikius skiepyti? Vėžys, neišsemiamas mokslo aruodas. Per 30 metų išgyvenamumas neįtikėtinai pagerėjo. Bet pažiūrom, kas gi tas išgyvenamumas. Ogi pagal mokslą, išgyvenęs yra tas, kas po 5 metų po diagnozės nustatymo tebėra gyvas. Jeigu jis mirė 1 dieną po to - pats kaltas, statistikoje jis yra išgyvenęs. Tada iškart tampa aišku, kodėl taip svarbu kuo anksčiau nustatyti vėžį.... Vėžio atvejų stipriai padaugėjo ir tebedaugėja, nepaisant visų mokslinių priemonių. Mirties nuo vėžio statistika nepatikima, nes mirties priežastis vėžys juk nerašoma, o rašoma, koks organas pirmasis galutinai atsisakė ir tai sukėlė mirtį, ar ne taip? Saulės kremas. Per 20 metų stiprių nudegimų nuo saulės labai sumažėjo. Odos vėžio atvejų nesumažėjo... ir taip iki begalybės "F00F" <lamer@localhost.org> wrote in message news:k61hnb$4f0$1@trimpas.omnitel.net... > ALORA wrote: > >> taip. tai be abejo pagal mokslo darymo taisykles. kuo labiau jas pažįstu, >> tuo didesnė agonija tampo mano tikėjimą mokslu. bet mano tėvas kažkada ir >> porino, kad tikėt reikia bažnyčioje, o mokslu reik abejoti :) > > Tikrai taip -- žmogui iš pašalies mokslo darymas gali pasirodyti ne ką > estetiškesnis negu dešrų darymas. > > (Trust me -- I'm... ne, ne inžinierius... mogzlinykaz...) >