labai skanios ruginės duonytės su stora pluta, nes kepta tikroj krosny, nusipirkau vakar Kernavės kermošy. Su šviežiu sviestu - mn nėr skanesnio skanėsto. Ale kol prisiparkavau, tai supanikavau ir jau norėjau sprukti, bet nebuvo kaip apsisukti. policininkai rodė tik vieną kryptį.. . Paskui nebegalėjau sulaukti kol sutems ir laužo degimo ceremonijų ir kitų grožybių, nes bijojau, kad patamsyje neberasiu savo Fabijos Elegans kuriai vieta atsirado tik už kažkokių fermų ant pievos, bet gerai, kad jos niekas bent neužstatė... O užsieniečių... tai gal koks penktadalis. Dar vis nesunku juos atpažinti iš veido. Prie Vytauto statytos bažnyčios pamatų porelė prancūzų kažko manęs paklausė, bet aš angliškai jiems atsakiau, kad nesuprantu šios kalbos. O jie nemokėjoi angliškai. Tada atsisuko kiti ir paaiškino jiems prancūziškai, kad aš nemoku prncūziškai, o man išvertė jų klausimą. Atsakiau, kad tie pamatai yra iš 15-16 a statytos bažnyčios ir kad ji buvo pastatyta pagal visas taisykles, nes altorius žiūri į rytus, o štai 1910-20 m statyta raudonų plytų bažnyčia tos ritualo tradicijos nebežino ir nesilaiko. Bažnyčia pastatyta taip kaip Arcitektui atrodė patogiau . Paskui paaiškėjo, kad tie prancūziškai ir angliškai mokantys tai iš Maltos. Chebriukė iškart susidraugavo, o aš nuėjau ant Aukuro piliakalnio. Ten prie dar nedegančio laužo kokios šešios eno grupės šoko, dainavo ir kitus šokdino. Kiti pasitiese kilimėlius ir išsidėstę lauknešėlius vaišinosi ir fotografavosi nes iš čia atsivėrė nuostabus vakarėjančio Pajautos slėnio reginys, su tolumoje vingiuojančia Nerimi, švelniai apglėbusia nedidelę salelę. Vat ten aš pasistatyčiau savo pilį ir gyvenčiau kaip amazonė Ksena... Praktiškai ant kiekvieno piliakalnio kažkas vyko. Taip pat ir Pajautos slėnyje. O pakeliui į bažnyčią, prie estrados ir atrakcionų vaikams, tai nėrėsi iš kailio šašlikų ke -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906