Lėtai lynoja šiltas grybų lietus. Vaikštinėji ir jauti malonumą, ir
ne tik aš. Vos atidariau balandinę, kai visas pulkas purptelėjo į 
padangę. Iš pradžių suko ratus virš balandinės, vėliau būrys
pasidavė tolėliau. Labai gerai, tegul susipažįsta su aplinka, bus
lengviau surasti namus kai rudeniop vanago išblaškyti kai kurie iš
panikiškos baimės bus nuklydę kur akys mato. Nieko nepadarysi, toks jau
tas Dievo sukurtas pasaulis, kai vieni turi ėsti kitus,privalo  daug jų
suėsti per savo gyvenimą. Dar kartą sakau, kad nėra Dievo, nes Jis
negalėjo sukurti tokį baisų gyvųjų padarų išgyvenimo mechanizmą.
Labai žiauru kai kasdien Žemėje vyksta masinės žūdynės. Mes jau prie
to pripratę, nes nieko negalime pakeisti. Negi uždrausi katinui gaudyti
peles, strazdams iš pievučių rinkti sliekus, ar gandrams- varles, jei
Dievo taip sumanyta.  Ai, negalvokime apie tai, lai Krankt galvoja- ji
stipri, energinga, gal ką ir pakeis. Visgi smagu stebėti kai po pat langu
juodųjų strazdų šeiminėlė iš nupjautos pievelės renka sliekus.
Tėvai su geltonais snapais, o jaunikliai -dar ne, Tolėliau, prie
tvenkinio, palei pirmąją balandinę .pievelėje, kažko žolėje ieško
nendrių vištelė.Maniau, kad ji tik tvenkinyje gyvena. Jos juodi
vaikiukai auga dienomis. Kaip ir visi vaikai triukšmauja,linksmai
cypčioja, bet vos man užlipus ant Mie tiltelio, paskubomis nulapsi
lelijų lapais ir slepiasi melduose. Ir jokio garso, lyg jų iš vis
nebūtų. Gerai tėvų išmokyti. Gandralizdyje vakar pamačiau vieną
mažulytę galvutę. Gandrai vis tvarko lizdą, neša šakeles, senos
žolės kuokštus, tad lizdas panašus į nuolat augantį didžiulį
aukštais kraštais dubenį , kad dabar tupinčio gandro net pakaušio
nesimato, o ką jau kalbėti apie gandriukus. Bet ir jie auga kaip ant
mielių- lygiai už dviejų mėnesių atsisveikis ir išneš vasarą ant
savo sparnų.Užtat dabar pats įkarštis- kregždė ranka lengvai
pasiekiamoje verandos pastogėje baigia lipdyti lizdą, o gretimais ant
ventiliatoriaus pradėtame ir kažkodėl nebaigto lizdo ruošiasi įsikurti
kažkoks man nežinomas paukštukas.Labai baigštus, neprisileidžia net
per dvidešimt žingsnių- tik purpteli ir jo kaip nebūta. Ne už ilgo jis
vėl lizde. Tai sužinau, kai išėjus iš namo ar grįžtant, jis vėl
purpteli. Kvailelis, sėdėtų ramiai, net nepastebėčiau tokio pilkučio.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906