Tema: Skaitytojų tusi busi. Šimtas aštuntoji savaitė
Autorius: Samanėlė->citata
Data: 2012-05-16 23:27:22

"Pone Kubiliau, nėra jokio reikalo iš naujo išradinėti dviračio. Tiek
Amerikoje, tiek ir kitose demokratinėse šalyse kiekvieną dieną
laisvinami vaikai ir suaugusieji, tramdoma nepaklusni minia, sulaikomi
bėgantys ir besipriešinantys įtariamieji.

Ieškokite, teiraukitės, semkitės patyrimo. Daug ieškoti ar išlaidauti
netgi nebūtina. Pažiūrėkite TV realybės laidas „Dallas SWAT“
(„Special Weapons And Tactics“ – „Specialieji ginklai ir
taktika“). Kiti variantai yra „Detroit SWAT“, „Kansas City SWAT“.
  

Šiose laidose TV operatoriai seka ir filmuoja šių specialios paskirties
JAV policijos būrių vykdomas teisėsaugos operacijas. Iš tikro nieko
sudėtingo jose ir nėra. Prieš operaciją savo būstinėje operatyvinės
grupės vadovas supažindina grupės narius su būsima operacija, parodo
vietovės ar namo, kuriame ji bus vykdoma, brėžinius, nuotraukas,
paaiškina detales, paskirsto kiekvieno nario vaidmenį ir poziciją
operacijos metu. 

Po to visi iki ausų ginkluoti, vilkintys pilna kovine apranga SWAT
grupės nariai (paprastai 8 ar 10 žmonių) susėda į šarvuotą
transporterį ir važiuoja į operacijos vykdymo vietą. Atvažiavę veikia
staigiai ir tarsi puikiai suderintas mechanizmas. Štai tokios operacijos
pavyzdys. 

Jie apsupa namą – maždaug po du žmones kiekvienoje namo pusėje.
Vienas išdaužia langą, įmeta dėmesį atitraukiančią bauginamąją
granatą, kuri sprogsta ir kartais išleidžia dūmus, kartais ašarines
dujas. Tuo pat metu kiti grupės nariai išdaužia langus kitose namo
pusėse, o du nariai smogia specialiai atsivežu taranu į duris ir visi
vienu metu įsiveržia į namą. 

Skamba griežtos komandos pakelti rankas, atsigulti veidu į žemę.
Vaikas ar vaikai paimami ant rankų tam iš anksto pasiruošusių grupės
narių, išnešami į lauką ir perduodami ten laukiantiems vaikų apsaugos
darbuotojams. Kartais vaikai verkia, kartais ne, bet tai nėra svarbu –
vienkartinę emocinę traumą tikrai lengviau bus jiems pakelti, negu
gyvenimą nežinioje, netikrume, su įstatymais ir teisingumą
niekinančiais asmenimis. Laikas ir sveikas, normalus gyvenimas viską
užglaistys, išlygins, išgydys.

Visiems suaugusiesiems už nugaros surakinamos rankos ir jie išvedami į
gatvėje laukiančius policijos automobilius (kas kaltas, kas ne,
aiškinsis vėliau). Nuo operacijos pradžios praėjo gal dvi minutes ir
viska baigta, SWAT grupės nariai šypsosi, sukerta delnais, sėda į savo
transporterį ir važiuoja atgal pasiruošti kitai operacijai.

Važiuojant vienas jų pasakoja, kad skaitė internete, jog kažkur toli,
labai toli yra tokia egzotiška šalis Lietuva, kurioje panaši operacija
vykdoma mėnesiais ar net metais. Kur visokiausios tarnybos vis ruošiasi
ir ruošiasi, spėliodamos, ar galima įeiti į privačias valdas, ar ne,
ir prašydamos teismų paaiškinti, kokia prievarta leistina, kokia ne. 

Šalis, kurioje vidaus reikalų ministras mano, kad policija yra
švelnumą skleidžianti organizacija ir kad žmonės, jėga trukdantys
vykdyti teismo sprendimus, nėra jokie nusikaltėliai. Šalis, kurioje
socialinės apsaugos ir darbo ministras sako, kad reikia vis ruoštis ir
ruoštis, laukti, tartis, svarstyti, ruošti planus. „Dar vaiką perduoti
niekuo nekaltinamai, neįtariamai, neteistai motinai nepasiruošta. Dar
nėra suderintas veiksmų planas.

Reikia dar mėnesį, du, penkis derinti. Paskui perderinti, persvarstyti.
Ypač svarbu nuspręsti, kas atsitūps prie užsispyriojusio vaiko, kad
taptų tarsi vieno ūgio su vaiku, ir kaip pradės tą vaiką kalbinti, kad
reikia nesispyrioti, o laikytis įstatymų ir teismų sprendimų“.

Visa grupė garsiai kvatojasi. „Kokia tai šalis? - vienas klausia, -
Mauritania?“ – „No, Lithuania!“, jam atsako.

O tempora, o mores! Kas prieš 22 metus galėjo to tikėtis? Atrodė, visi
kartu kursime nuostabią, šiuolaikinę, civilizuotą Lietuvos
valstybę….

Prezidente, premjere, gen. prokurore, teisingumo ir vidaus reikalų
ministrai, Seimo nariai, ar ne laikas užbaigti Lietuvos Valstybinio
Absurdo teatro spektaklį „Kauno pedofilijos byla“? Užbaigti ir visus
kitus to paties teatro spektaklius?

Kiekvienam skirti pagal nuopelnus – vieniems aktoriams teisiamųjų
suolą, kitiems pasiūlyti pagaliau pradėti dirbti ką nors naudingo
visuomenei ir jų pačių artimiesiems. Nelaukiant, kol visas pasaulis
pirštais pradės jus badyti - kas juoktis, kas baisėtis."

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19732