Ką Šv.Paulius turėjo galvoje, kai sakė NEMĖGDŽIOKITE ŠIO PASAULIO, bet paaukotume savo kūnus kaip dvasinį garbinimą ir pasikeistume atnaujindami savo mąstymą, kad galėtume suvokti Dievo valią , atiduotume Jam visą gyvenimą? Atsidavimas Dievui dar neapsaugo nuo nuodėmių, bet atsidavimu parodom, kad mūsų širdys nukreiptos į jį, ir savo sprendimu mes galime priimti Tėvo siųstą gidą - Šventąją Dvasią. Mėgdžioti - tai tapatintis, darytis panašiam į pamėgdžiojamą objektą. Kai atsiduodame Dievui, nesileisime lipdomi ir formuojami pagal šio pasaulio standartus. Nes Dievas pakeičia mūsų prigimtį. Visuomenė daro įtaką, formuoja vertybes, ne visada tinkamas. Šventoji dvasia vykdo šį keitimosi procesą, bet mūsų dalyvavimas būtinas. Mąstyti kitaip reiškia pasipriešinti Pasauliui, kad taptume kaip Dievo vaikai ir per mus galėtų reikštis Jėzus Kristus, todėl turim žinoti kaip mąsto Dievas. Dievui reikia mūsų kūno, sielos ir dvasios. Kad žinotume Dievo mintis, reikia studijuoti Dievo žodį. Jei pasiduodame Dievui, prie šio pasaulio niekaip nepritapsim. Paulius ragina nesipriešinti šiam pasauliui, nors atsukti kitą skruostą yra labai nepopuliaru. Jei krikščionis stengiasi įtikti šiam pasauliui, keičia savo gyvenseną, bet krikščioniui tai pražūtinga. Krikščionis turi mąstyti kaip Dievas, tai tęstinis procesas. . Taip bus, jei jo galvoj sėdės Dievo žodis. Šis pasaulis mus puola, norėdamas priversti mąstyti taip kaip mąsto pasaulis. Kai jam nepasiduodame, sulaukiame didesnio puolimo. Kai pasauliui nepavyksta mūsų sutapatinti su savimi, jo žmonės širsta ir niršta. Kodėl? Pasauliečiams šventėjimas itin koktus, teisuolių gyvensena kaltina bedievius. Jie žino kad derėtų kitaip elgtis, bet to nenori. Anttras būdass atnaujinti mąstyseną - malda. Maldoje bendraujant su Dievu, mąstymas keičiasi. O kai vis dažniau priimsime Dievo meilę, vis labiau jį pažinsime ir ji atsispindies mūsų mąstyme. Tam reikia laiko ant kelių prieš Viešpatį. Jei neskaitysim Biblijos ir ne bendrausim su Dievu, šio pasaulio neįveiksime. DAr reiktų bendrauti su dievotais žmonėmis ir leisti jiems pasidalinti jų tikėjimo patirtimi. Tai sutvirtins mus ir padrąsins jį. Gerai yra rašyti savo patirties dienoraštį. Kai visą dėmesį sutelksim į Jį, mūsų niekas nenustums nuo tiesos kelio, Pasaulis mūsų nemėgs ir toliau, bet gerbs už įsitikinimų tvirtumą. O pagaliau pamažu aplinka aplink jus irgi ims šventėti. Laiške Romiečiams Paulius sako, kad vistiek viskas galų gale išeina į gerą mylintiems Dievą. Matomai todėl nereikia bėgti netgi nuo blogų aplinkybių, nes tuo pačiu gal būt bėgam ir nuo Dievo valios, kuriam paklūsta visos aplinkybės. Gal tos blogos aplinkybės kaip tik tam kad pagaliau kreiptume savo žvilgsnį į Tėvą ir atsisakę savo valios, primtume Jo Valią --- ups, tiek prisimenu iš pastoriaus Stenlio sekmadienio pamokslo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163