Katė teisingai pastebėjo - mums to meto įvykiai buvo pristatomi kone
priešingai nei rašo Naomi Klein.  Jelciną mūsų media  iškėlė  kaip
didžiausią demokratą, o Klein rašo, kad  Jelcinas išstumia
demokratiją bandantį kurti  Garbačiovą ir chaotiška šoko terapija
prasideda Rusijoj ir jos satelituose. Rusija kaip ir Kinija buvo
nedemokratiškai verčiama pasirinkti Čikagos mokyklos ekonominę
programą, bet ne autentišką demokratinę reformą. Kinijos lyderiai
susidorojo su savo piliečiais, o Rusijoje demokratinė revoliucija buvo
per daug įsibėgėjusi, tad norint įdiegti Čikagos berniukų programą
šį viltingą procesą reikėjo drąstiškai pertraukti. 

Gorbis žinojo, anot Klein, kad tokią programą, kurią siūlė G7 ir TVF
galima įdiegti tik jėga. Valkarų berneliai tą irgi suprato. The
Economist ragino Gorbį griebtis "tvirtos rankos" politikos. "kad būtų
sutriuškintas pasipriešinimas, kuris blokuoja rimtą ekonominę
politiką"  Vienžo, The Economist ragino Gorbį elgtis taip, kaip elgėsi
vienas žiauriausių šaltojo karo žmogžudžių (Pinocheto). O The
Wašington Post nuėjo dar toliau, jis skelbė 91 m.rugpjūtį: "Pinočeto
Čilė - pragmatiškas sovietų ekonomikos modelis" Straipsnyje teigiama,
kad lėtapėdžio Gorbio reiktų pačiu nusikratyti, aut. M.Schrage teigė,
kad Rusijai reikia "despoto, kuris žinotų kaip surengti pučą" 

Toks pučas įvyko 91m. rugpiūčio 19 - po mėnesio po G7 susitikimo.
Senoji komunistų gvardija į parlamentą nukreipė tankus. Bandydami
sustabdyti demokratijos procesą, jie jie kėsinosi pulti pirmąją
demokratiškai išrinktą valstybės parlamentą. . Tada savo naują
demokratiją pasiryžusių ginti piliečių minioje Jelcinas užlipo ant
tanko ir pasmerkė šią agresiją kaip "cinišką dešiniųjų pučo
mėginimą". Tankai iškart atsitraukė, o Jelcinas iškilo kaip didvyris
ir demonokratijos gynėjas. Rusų sielos jautėsi pakylėtos, jos tikėjo,
kad gali paveikti savo šalies padėtį. Sklandė vienybės jausmas.. taip
gerai ir mums pažįstamas nuo sąjūdžio laikų..

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163