na, kalbėjau apibendrintai, bet jei asmeniškai priėmėt, tai galiu paliudyti, kad kaltės jausmas pasireiškia kaltinimais. Taip jį galima atpažinti savyje ir kituose. Ir nesvarbu kam skirti tie kaltinimai - žmonėms ar aplinkai. Ir tai natūralu. Kaltės jausmas prašosi bausmės, todėl nesąmoningai, per mąstymo projekciją, bandoma juo nusikratyti. Dauguma žmonių mėgsta save pateisinti, kad nėra nuskriausdę net gyvulėlio, nevogę, nesvetimavę ir kitaip nepažeidę dekalogo, bet iš galvos išmeta patį pirmąjį Dievo įsakymą (patarimą, jei jau tikime laisva valia) Mylėti Dievą ir savo artimą kaip patį save. Išmeta, nes kaipgi mylėsi tą, kurio nepažįsti. Pažinti galima būtų per Jo kūrybą - per savęs, savo artimo, gamtos pažinimą. Jei mūsų protas yra mūsų dvasios veiklioji dalis, būtina jį pažinti. Malda yra mūsų proto kontrolė ir jo disciplinavimas. Į mūsų prtą yra prikišama daug visokiausio šlamšto, kitų kaltinimų, kurie įsirėžia nuo vaikystės ir į kuriuos mes reaguojame. Todėl protą galima būtų skirtstyti į reoktyvinį (arba ego), kuris tik reaguoja į visokius dirgiklius ir laisvą, nesuterštą protą, kuris buvo "įpūstas" Dievo dvasios ir toliau turėtų remtis Dievu. Tik jis yra kūrybingas ir turi savyje dieviškos galios atstatyti pirmykšte Rojaus ramybės ir užtikrintumo būseną. Tikintieji į Dievą jokiu būdu dar nėra šventi, t.y. nekalti, jie tėra procese į nekaltumą. Ir juos kartais juos šėtonas (kaltintojas hebr.) atakuoja kur kas labiau, nei ateistus. Todėl Jėzus ir kalbėjo apie Armegedono mūšį. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163