nu bet tai tas sąlyginis refleksas nė iš šio nė iš to neišsivysto, tam turi būti išorinis dirgiklis ir apdovanojimas. Prisiminkit sadistą Pavlovą, kuris šuniukams fistules įsiuvinėjo, lemputes junginėjo ir kitaip juos pypino. Kai aš kažkada kalnuose buvau biškį susiknežinus, po kokių keturių mėnesių man irgi kažkas panašaus buvo. Bet prabusdavau aš nuo skausmo, kuris buvo labai stiprus, bet po kelių valandų praeidavo. Kai skausmo priežasčių nerado, nusiuntė mane pas neurologę ir ji pasakė lygiai tą patį apie sąlyginius refleksus. Ir išrašė antidepresantų, nes mol kitos galimybės išsivaduoti iš užburto rato nėra. Pasiskaičiau aš apie tuos refleksus, pasikrapščiau makaulę ir nusprendžiau, kad reikia būti absoliučiu aplamu, kad prabudinėti, kai skauda, dėl 'sąlyginio reflekso' :) Vienžo, negėriau aš tų antidepresantų, bet kaip tik šioje grupėje kažkas osteopatiją paminėjo. Paminkė mane osteopatė ir baigėsi visi naktiniai skausmai ir prabudinėjimai "DaivaD." <ddaiva@takas.lt> wrote in message news:jin81c$r8s$1@trimpas.omnitel.net... > Kažin, ar verta ieškoti kelių pirmųjų atsibudimų priežasčių, bet dabar jau yra paprasčiausias dalykas - susiformavęs sąlyginis > refleksas. Reikia sugalvoti būdą kaip jį permušti, ir tiek. Atsibudus - nežiūrėti į laikrodį, net neatsimerkti, apsimesti, kad > miegate :) Nepamiršti gerai vėdinti kambarį. Prieš miegą nevalgyti, gerai būtų pasivaikščioti gryname ore.