tai ne praeis, o ilgainiui, kai nustos daryti ispudi tevams, pereis i kita veiksma, kuris daro ispudi :) Aisku, gali pasisekti ir vaikas nuspres, kad geriausia demesi atkreipti gerais darbais ir ims juos daryti :) Bet kazi ar tam yra daug sansu, nes i bloga elgesi reaguoti daug lengviau, nei i gera. Vaiku priciudus paprastai sudaro 3 dalys - priesveiksmis, veiksmas ir poveiksmis (vadinasi tai kazkaip kitaip, bet jau nebeatsimenu), ir sitos fazes paprastai vienodos ir lengvai atskiriamos (zaidimo taisykles). Visi tevai daznaiusiai zino, kad "nu va, dabar bus" veiksmas. Ir to laukia, o isspinduliuodami savo sita zinojima, vaika sustiprina atlikti veiksma. Bo jie to tikisi ir vaikas nenori ju nuvilti. Tad visa metodo sekme yra uzignoruoti priesveiksmi, kad veiksmo netgi nebutu. As nezinau, kiek tai lengva ir imanoma pritaikyti esant tokiems agresyviems veiksmams, bet pagal teorija tai turetu buti imanoma, ypac namie. Mano vaikiui tokiam amziui buvo "gulimosi parduotuveje ant grindu" faze. Ne kazkokio griuvimo ir zviegimo (tai butu sunkiau del aplinkiniu reakcijos), bet tvarkingo atsigulimo ir nesikelimo jokiais budais. Tik vaikas imdavo ziurinetis grindis, kur atsigulti, as apsisukdavau ir gan greitai nueidavau (ignoras irgi turi buti aiskus). Jis atsivydavo mane ir vel megindavo gultis, as vel nueidavau. Dazniausiai "apsipirkti" taip ir nepavykdavo. Tokie zaidimeliai truko kokius kelis menesius, man atrodo, jis ilgainiui paprasciausiai uzmirso, kad jis noredavo gultis, nes jo zaidima dabar sudare jis apziuri grindis, as nuskuodziu uz lentynos, jis vejasi ir "randa". Be to, taip jis niekada nepasiekdavo savo tikslo - apsistoti prie lentynos, kuri jam idomi. Tada sugalvojo kita buda, kuri naudoja iki dabar :) "Daiva D." <ddaiva@gmail.com> wrote in message news:i7877r$b2m$1@trimpas.omnitel.net... > Tai zinoma, praeis. Maniskis, kai netycia bumpteledavo kakta i kokia > spinta, labai supykdavo ir tada jau bumpteledavo tycia, ir stipriai, kad > galetu teisetai paverkti. Paugejo, ir liovesi. >