Artėjant Sausio 13-osios dvidešimtmečiui, vienas veikėjas pamėgino 
atgaivinti sovietų melą apie tuos įvykius, kad tariamai Sausio 13-osios 
aukos ar bent jų dalis krito nuo saviškių – Lietuvos pareigūnų kulkų.

Matyt, tikimasi, jog ką nors per 20 metų ištiko amnezija ir kad bus sunku 
atsiminti, kas gi šaudė tą naktį prie TV bokšto ir LRT pastatų. Kad tokia 
amnezija neištiktų ir dar po kiek laiko nebūtų sekamos pasakos apie Lietuvos 
tankus, besisukiojusius aplink Vilniaus televizijos bokštą, vertėtų nupūsti 
dulkes nuo teismų sprendimų Sausio 13-osios byloje.

Malonu, kad „Bernardinų“ redakcija skelbs svarbiausias ištraukas iš 1999 m. 
rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuris yra 
išsamiausias, nes pateikia detaliausią įvykių ir faktų aprašymą. Vėlesni 
teismų sprendimai – 2001 m. vasario 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo 
nutartis ir 2001 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 
(su nereikšmingomis išimtimis) iš esmės patvirtino Vilniaus apygardos teismo 
nuosprendyje nustatytų faktų teisingumą ir jų teisinį įvertinimą.

Lietuvos teismų nustatytais faktais ir jų teisiniu įvertinimu nesuabejojo 
Europos žmogaus teisių teismas 2008 m. vasario 19 d. paskelbęs gautinį 
sprendimą Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje. 
EŽTT pateikė iš esmės tokį patį įvykių aprašymą ir įvertinimą, kokį savo 
sprendimuose jau buvo pateikę Lietuvos teismai.

Konkrečiai, EŽTT konstatavo, kad sovietų kariuomenė vykdė karines operacijas 
prieš Lietuvos Vyriausybę 1991 m. sausio 11–13 d. ir dėl to žuvo 13 civilių 
bei daugiau kaip tūkstantis buvo sužeista. EŽTT pripažino minėtų trijų 
kolaborantų nuteisimą teisėtu ir neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių 
konvencijai (konkrečiai, jos 7 straipsniui, draudžiančiam taikyti 
baudžiamuosius įstatymus atgal).

Tokiu būdu EŽTT atmetė sovietų kolaborantų argumentus, kad Lietuvos 
įstatymai jiems už jų veiksmus 1990–1991 metais negalėjo būti taikomi, nes 
Lietuvos Respublika tariamai tada dar nebuvo nepriklausoma ir Lietuvoje 
tariamai veikė SSRS įstatymai. EŽTT apskritai nekvestionavo Lietuvos teismų 
proceso Sausio 13-osios byloje teisingumo, jau iš pat pradžių dar 2006 m. 
sausio 5 d. paskelbęs nepriimtina pareiškėjų skundo dalį dėl tariamai 
neteisingo teismo proceso. Štai ištrauka iš EŽTT sprendimo dėl priimtinumo: 
„Dėl pareiškėjų skundų, kad buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnis, Teismas 
primena, kad jis neturi pareigos peržiūrėti vidaus teismų tariamai padarytas 
fakto ar teisės klaidas.

Bendra taisyklė yra ta, kad įrodymus vertina ir vidaus teisę taiko 
nacionaliniai teismai. Teismo užduotis yra nustatyti, ar bylos nagrinėjimas 
kaip visuma buvo teisingas. Esminis dalykas šiuo atveju yra tai, kad 
pareiškėjai turėjo daug galimybių patys arba per savo advokatus trijose 
teismų instancijose išdėstyti savo poziciją ir ginčyti įrodymus, kurie, jų 
manymu, buvo klaidingi. Teismas neįžvelgia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. 
Be to, nėra duomenų, rodančių, kad teismai buvo subjektyviai ar objektyviai 
šališki. Taip pat nėra jokių duomenų, kad teisminio tyrimo metu procesinė 
pareiškėjų padėtis buvo mažiau palanki nei kaltintojų. Taigi nėra požymių, 
kad buvo pažeistas šalių lygybės principas ar pareiškėjų gynybos teisės ... 
Vadinasi, neįrodyta, kad bylos nagrinėjimas buvo neteisingas. Todėl ši 
pareiškimo dalis yra aiškiai nepagrįsta ... ir turi būti atmesta ...“
Taigi paskleisto pernykščio melo kojos trumpos, ir tuo įsitikinti nesunku 
pasklaidžius teismų sprendimus. Pirmiausia patį pirmąjį – 1999 m. rugpjūčio 
23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kurio viena ištrauka 
manipuliuoja kolaborantų pasekėjas. Tačiau „pamiršta“ esmines nuosprendžio 
vietas, kurios paneigia skleidžiamas melagingas interpretacijas.

O tos esminės vietos yra netgi pačių TV bokšto šturme dalyvavusių sovietų 
karininkų parodymai, kad jie nematė šaudant iš aplinkinių namų ir jog kartu 
su tuščiais šoviniais buvo išduoti ir panaudoti koviniai. Ir, žinoma, tyrimo 
medžiaga, kad apžiūrėjus aplinkinių namų stogus nebuvo rasta jokių šaudymo 
pėdsakų ir tūtelių (to nerado net SSRS prokuratūros atstovai). Konkrečiai, 
nuosprendyje konstatuojama, jog „įvykio apžiūros protokolai paneigia 
propagandinius teiginius, kad iš gyvenamųjų namų bei miškelio buvo šaudoma 
koviniais šoviniais, nes jokių šaudymo pėdsakų šiose vietose nerasta“.

Teismas taip pat aiškiai pasisakė, kad „iš aukščiau įvertintų kariškių 
parodymų, taip pat iš šių objektų gynėjų, civilių žmonių parodymų matyti, 
kad šių objektų gynėjai, išskyrus milicijos darbuotojus RTV pastatuose, buvo 
neginkluoti, nė vienas „smogikas” nebuvo pagautas, ginklų, išskyrus minėtus 
milicininkų pistoletus, nerasta... Iš šių įrodymų matyti, kad prie 
Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų šiuos objektus gynusius 
civilius žmones sužalojo TSRS kariuomenės, VRM ir VSK kariškiai, kurie 
betarpiškai buvo šių nusikaltimų vykdytojai. Jiems iš Šiaurės karinio 
miestelio vadovavo generolai V.Ačalovas, V.Ovčarovas, V.Uschopčikas, KGB 
generolai S.Caplinas, J.Kalganovas, ten buvo teisiamasis M.Burokevičius ir 
kiti.

Leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius civilius žmones davė 
aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė.“

O iš kur dygsta pernai paskleisto melo kojos taip pat nesunkiai matyti iš 
teismo nuosprendžio ištraukos: „Po sausio įvykių, teisiamojo J.Kuolelio 
LKP/TSKP CK pastato kabinete vyko pasitarimas, kuriame, J.Kuolelio žodžiais, 
dalyvavo du kvalifikuoti nepriklausomi ekspertai iš Maskvos. Iš audiokasetės 
Nr. 23, kuri buvo perklausyta teisme, matyti, kad ekspertai apkaltino 
LKP/TSKP CK, kad nepaskelbė NGK sudėties, ir padarė išvadą, jog LKP/TSKP CK 
ir NGK tai tas pats organas. Ekspertai duoda pamokymus, kaip elgtis: 
aiškinti žmonėms, kad, pavyzdžiui, 3 žmonės žuvo iki įvykių, žmones stūmė po 
tankais. Nekaltinti ir neversti visos kaltės ant kariškių. Jeigu LKP negali 
būti gynėja, tai reikia nors apsimesti. Aiškinti, jog draugovininkai gelbėjo 
žmones, neturi reikšmės, kad tai prieštarauja objektyviai tiesai. Armija 
padarė savo ir išėjo, o komunistams čia gyventi. Tokiais pamokymais ir 
pasinaudojo LKP/TSKP aparatas bei jų masinės informavimo priemonės.“ 
Tuometiniai Maskvos ekspertų pamokymai rado atgarsį kolaborantų pasekėjų 
galvose ir dabar, kiek mažiau nei po 20 metų.

Lietuvos apeliacinis teismas 2001 m. vasario 20 d. nutartyje pažymėjo, jog 
„iš apeliaciniuose skunduose pateiktų motyvų matyti, kad nuteistieji teismo 
išvadų dėl kūno sužalojimų, padarytų nukentėjusiesiems, pobūdžio, sunkumo 
laipsnio bei sužalojimo aplinkybių neginčija“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. gruodžio 28 d. nutartyje patvirtino, 
kad „pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pakankamai išsamiai 
ištyrė įrodymus pagrindžiančius aplinkybes, kuriomis 1991m. naktį iš sausio 
12 į 13 dieną TSRS ginkluotosios pajėgos užgrobė Radijo ir televizijos 
komiteto pastatus, Televizijos bokštą, tyčia sunkinančiomis aplinkybėmis 
nužudė L.Asanavičiūtę, V.Druskį, D.Gerbutavičių, R.Jankauską, R.Juknevičių, 
A.Kovoliuką, V.Koncevičių, V.Maciulevičių, T.Masiulį, A.Povilaitį, 
I.Šimulionį, V.Vaitkų, A.Kanapinską, tyčia sunkiai sužalojo A.Ramanavičių, 
R.Gradauską, Č.Kazakevičių, J.Stankevičių, A.Šiką, E.Strauką, V.Šimėną, 
A.Sakalauską, A.Pladytę, L.Tručilauskaitę, J.Girdenį, L.Girdvainienę, 
E.Mitkutę, A.Ramoškį, O.Ramanauskienę, L.Žiupsnį, kitiems nuosprendyje 
nurodytiems nukentėjusiesiems padarė lengvesnius kūno sužalojimus.

Teismų išvados dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdžio, 
mechanizmo, padarymo vietos, laiko bei priežastinio ryšio tarp kaltininkų 
veiksmų ir jų veiksmais sukeltų pasekmių, pagrįstos  nukentėjusiųjų, 
liudytojų parodymais, vaizdo ir garso įrašais, daiktiniais bei rašytiniais 
įrodymais, ekspertizių išvadomis. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos 
teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad užimant Radijo ir televizijos 
pastatus bei Televizijos bokštą betarpiškai dalyvavo ir smurtą prieš 
nukentėjusiuosius vartojo TSRS Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės 
saugumo komiteto, Gynybos ministerijos padalinių  ginkluoti kariškiai bei 
LKP (TSKP) CK vadovų pasiųsti draugovininkai. Užimdami Radijo ir televizijos 
bokštą kariškiai naudojo sunkiąją techniką, taip pat tankus, šarvuočius, 
šaudė koviniais šoviniais, sprogdino sprogstamuosius paketus. Šiais 
tyčiniais veiksmais buvo nužudyti žmonės, kitiems padaryti įvairaus laipsnio 
kūno sužalojimai. Teismo medicinos, lavono teismo medicinos, kompleksinių 
teismo medicinos ir kriminalistinių ekspertizių išvadomis pagrįstas kariškių 
veiksmų mechanizmas bei priežastinis ryšys tarp kariškių veiksmų ir žmonių 
mirties bei jų sužalojimų.

Nužudytieji V.Druskis, D.Gerbutavičius, R.Juknevičius, V.Koncevičius, 
V.Maciulevičius, T.Masiulis, A.Povilaitis, I.Šimulionis, V.Vaitkus gavo 
šautinius sužalojimus. A.Kanapinskui sprogstamuoju paketu sužalota krūtinės 
ląsta. Šie sužalojimai buvo jų mirties priežastimi. L.Asanavičiūtė ir 
R.Jankauskas buvo mirtinai sužaloti tankų vikšrais, o A.Kovoliukas mirė nuo 
visumos traumų, gautų prispaudus transporto priemonei ...“ LAT taip pat 
konstatavo, kad „M.Burokevičius, kurstydamas TSRS vadovybę karinės jėgos 
panaudojimui, suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų kitų žmonių gyvybei 
ir sveikatai. Jis žinojo, kad ginti Lietuvos Radijo ir televizijos komitetą 
bei Televizijos bokštą 1991 m. sausio 12, 13 dienomis susirinko labai daug 
įvairaus amžiaus, skirtingą gyvenimišką patirtį turinčių žmonių, kurie buvo 
pasiryžę  pastatus ginti visais taikaus gynimo būdais ir  priemonėmis.

M.Burokevičius taip pat žinojo, kad betarpiškai pastatų užgrobime 
dalyvaujantys kariškiai, vykdydami savo vadovybės įsakymą užimti nurodytus 
objektus, tokį įsakymą besąlygiškai vykdys ir tam panaudos visas įmanomas 
priemones, įskaitant ir sunkiąją karinę techniką, šaunamuosius ginklus, dėl 
to žus ir bus sužaloti žmonės. M.Burokevičius, suprasdamas savo veiksmų 
pavojingumą ir numatydamas galimas pasekmes,  nors nenorėjo šių pasekmių 
kilimo, tačiau  sąmoningai leido joms kilti. Tokie M.Burokevičiaus veiksmai 
atitinka netiesioginės tyčios kaltės formą.

Tarp M.Burokevičiaus veiksmų, kurstant TSRS Prezidentą M.Gorbačiovą ir TSRS 
karinę vadovybę , panaudoti karinius dalinius pastatų ir objektų užėmimui ir 
TSRS Prezidento bei vyriausiosios karinės vadovybės priimto sprendimo – 
armijos daliniams užimti paminėtus pastatus, tuo pačiu kariškių veiksmų 
pasekmių,  yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nekyla abejonės, kad apie 
padėtį Lietuvoje TSRS Prezidentas M.Gorbačiovas turėjo pakankamai ir 
išsamios informacijos iš VSK, dislokuotų Lietuvos Respublikoje TSRS karinių 
dalinių, taip pat iš kitų šaltinių. Tačiau informacija, kurią jis kaip TSKP 
Generalinis sekretorius gavo iš LKP/TSKP pirmojo sekretoriaus 
M.Burokevičiaus, buvo kur kas svaresnė politinio sprendimo – karinių dalinių 
panaudojimo Lietuvos Respublikoje priėmimui. Vienu iš tokių informacijos 
šaltinių buvo M.Burokevičiaus raštas TSRS Prezidentui M.Gorbačiovui dėl 
prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje.

Paminėtame rašte tendencingai nušviečiama padėtis Lietuvoje. Rašto esmė yra 
siekis sudaryti TSRS Prezidento nuomonę apie būtinumą Lietuvos Respublikoje 
įvesti prezidentinį valdymą, nes kitaip bus pradėtos žudyti kariškių šeimos, 
nacionalinė nesantaika peraugs į kruvinus susirėmimus ir pan. Toks 
pranešimas lėmė TSRS Prezidento ir aukščiausios TSRS karinės vadovybės 
sprendimą panaudoti karinius dalinius užimant Radijo ir televizijos 
komitetą, Televizijos bokštą, bei iš tų veiksmų kilusias pasekmes.“

Išsamiau apie visa tai – tolesnėse „Bernardinų“ publikacijose, kuriose bus 
skelbiamos teismų sprendimų ištraukos. O melas ir jį skleidžiantys melagiai 
anksčiau ar vėliau vis tiek bus įvertinti ir pasmerkti.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-01-04-dainius-zalimas-melokojos-trumpos-teismu-sprendimai-sausio-13-osios-byloje/55610