Na, gražu skaityti, gera pagunda įsivelti į labai labai įlgą diskusiją, tik bijau, kad bent jau šiuo momentu tesugebu rasti jėgų/laiko/valios tik šiek tiek pasistiebus apsidairyti, kas ten slypi anapus už manosios galinės stotelės ribų, o bilietuko pirkimą nusprendžiau atidėti neapibrėžtam laikui. :)) 
Persiversti į kitą pusę - reiškia ne tik bandyti paneigti idealogiją, jog kiekviename gūdintis pradas yra iš chaoso, o ne tvarkos, pasaulio, bet taip pat ir bandyti įsivaizduoti, kaip du žaliūkai po avarijos lygiareikšmiame kelyje meiliai vienas kitam pūkuotą šaliką vynioja ant kaklo, kad oponentas nesušaltų, iki policija atvažiuos padėti išspręsti jų ginčą. :))


"Vasaris" <none@none.none> wrote in message news:hn691t$gbu$1@trimpas.omnitel.net...
> "Jonas Sergejenka" <johnas@kazhkur.com> wrote in message news:hn5ups$4bp$1@trimpas.omnitel.net...
> > sąmoningai pats išvyniojau tokią idėją, savianalizės metodais (kuriuos irgi pats sugalvojau, iš gyvenimo pasisėmiau).
> 
> Malonu, kad pats. Vadinasi remiatės patirtimi. O ar tada galite įsivaizduoti, kad principinai gali egzistuoti ir visiškai skirtingos patirtys? Jei taip - tai kad gali egzistuoti ir visiškai skirtingos moralinės ir teisinės sistemos, kylančios iš tos patirties?
> 
> > Hamurabio kodas laikomas vienu "civilizuotiškesnių".
> 
> Hamurabio kodeksas yra "civilizuotiškesnis", bet tai nereiškia, kad jis yra kultūringesnis, moralesnis ar pan. T.y. taip, jis tinka kurti civilizacijai, bet prie kultūros kūrimo neprisideda. Civilizacijos mes kaip ir turime sočiai, o kultūros? Zo, jei jis tik surankiojo į vieną vietą senas patirtis, pataisė kaip jam reikėjo ir pavadino skambiai, tai dar nieko neįrodo. Reikėtų pakasti giliau (atgal istoriškai), nes kasti tikrai yra kur ;-)
> Beje, aš neturiu omenyje Senojo Testamento lygio teisės su savo akis-už-akį.
> 
> > Mūsų Statutai irgi labia neblogi, ypač pirmasis. :)
> 
> Deja, bet nesu susipažinęs. Bet manau, kad ten kažko išskirtinio (apart techninių skirtumų) tarp Hamurabio ir dabarties nerasčiau, nors galbūt ir klystu.
> 
> > Tai mūsų istorija.
> 
> Ta prasme akis-už-akį? Taip, sutinku, kad tai mūsų vyraujančios kultūros istorija. Tačiau ji ne visada buvo tokia ir tai nėra dėsnis. Tiksliau buvo ir kitas variantas, o galbūt ir daugybė variantų, kurie buvo sunaikinti būtent šitos istorijos, šito dėsnio.
> 
> > Labai įdomiai perskaitysiu jūsų siūlomus mechanizmus "atlyginti" neturtinę žalą. Aišku, jūs apskritai tokio atlygio nepripažįstate, tačiau replika "labai skurdus akiratis" leidžia suponuoti, kad jums pažįstami ir kitokie kompensacijos mechanizmai (nors jūs jų ir nepripažįstate tinkamais ar naudotinais).
> 
> Dėkoju už skirtą dėmesį ir laiką :-) Aš jį pripažįstu kaip realybę, nes kitaip tai būtų kliedesys. Aš jo nepripažįstu asmeniškai, savo asmens laisvu pasirinkimu, taikydamas tik sau, o jei jis kam nors kitam pasirodys parankus, vertas dėmesio ir taikytinas - tai tik džiaugsiuosi.
> 
> Replika buvo kvietimas diskusijai. Kad ir su ironijos gaidele :-)  Taip, man žinomi ir kiti neturtinės žalos kompensaciniai mechanizmai, kuriuos įvardinau kitame atsakyme. Bet jau lengva indikacija į juos.
> 
> > Pavardintas variantas A) - mmm, man per gilus. Reiškia aš pernelgyg stiprus cinikas :)))))))
> 
> Ne. Tiesiog jūs esate galinėje stotelėje, kuri galioja visiems, ir man, ir jums ir kitiems. Bet tai ne vienintelė stotelė gyvenime. Tik deja, ne visi kur nors toliau iš tos stotelės išvažiuoja :-) Aišku būna atvejų, kada išvažiuoji toliau, o tada ir vėl tave vienas ar kitas tavo pasirinkimas ar gyvenimiškas įvykis parveža, tačiau mus kaip asmenybes apibrėžia ne tai, kiek kartų ten grįžai ir kiek prasėdėjai, o tai, kiek kartų iš ten bandei išvažiuoti ir kaip pavyko :-)