Nevaidink kankinio, cc. Tokia tavo pozicija dar bjauresnė nei Jonos, pž (Stankūnaitė džiaugiasi dėl to, kad išvengė pelnytos bausmės!), visokių samanėlių. Atseit, esi vargšas, kurį engia ir neleidžia pasakyti tiesos. Niekur nuo savęs nepabėgsi. Aš irgi norėčiau bėgti kur į mišką ir užsidaryti kokioj trobelėj - ir nuo savų bėdų, kurios labai bjaurios, ir nuo šių pastarųjų įvykių, dėl kurių, galima sakyti, praradau šalį (ačiū Dievui, didžioji dalis žmonių dar neprarado vilties ir tiesos jausmo). Pagalvojau, vis dėlto niekšiška būtų palikti viską ir bėgti. Kaip tu gali pritarti protu nesuvokiamai melagystei, kad Stankūnaitės dukra, klykusi ir iš visų jėgų priešinusis gyvenimui su motina, dabar nieko nebeprisimena - nei gyvenimo tetos namuose, nei senelių, nei galų gale pačios tetos? Nors kita vertus, gali ir iš tiesų neprisiminti - šiuolaikinė medicina pajėgi ištrinti atmintį. Pati sau pagalvojau, kad Dievas tikriausiai su blogaisiais - jis tiesiog duoda jiems šansą pasitaisyti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19732