Jau vien tai, kad žmogus pradeda rašyti savo komentarą paaugliškomis
santrumpomis "kdl", rodo jo supratimo lygį. Nebeaiškinsiu, nes nėra
prasmės aiškinti tam, kuris neturi tokios patirties, jis tiesiog neras
savo gyvenime tokių analogijų. Pati mistika savaime susijusi su poezija,
sakyčiau,  visa poezija kyla būtent iš mistinio pasaulio suvokimo, iš
ryšio su Kūrėju.  Nuostaba ima iš Krankt, kuri pati rašo
eilėraščius, galbūt mąsto apie būties gelmę, bet jei pats
Gailestingumas jai asosijuojasi su transvestito viduriais, tai atleiskite -
koks to žmogaus pasaulėvaizdis?! Ką jis gali suvokti ir ką atskleisti
savo kūryboje? Na, nebent tai, kad jis žiūri į pasaulį, mato jo
grožį, bet visiškai nesuvokia, nei iš kur tai kyla, nei kam tai
reikalinga. Mūsų epochai būdinga tai, kad žmogus nebeatpažįsta pats
savęs, nebežino, kas jis yra. Beje, apie Dievo įsčias net internete
nepatingėjus galima rasti: štai sesuo Faustina vienu iš Dievo įsčių
bruožų laikė Jo gailestingumą: 
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-05-sv-faustina-gailestingumas-yra-dievo-isciu-savybe/69922
 NT Dievo įsčios, "Tėvo prieglobstis", Dievo  gelmė,  yra minima Jn
1,18. O jei trumpai vis dėlto apibūdintume K. Janušaitės eiles, tai
jose dvasinė kelionė išdėstyta labai autentiškai ir nuosekliai - nuo
"įženk" iki "įsišaknijau saulėje... amžinai".

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19551