Grasinimas Šventyklai

 Po šių įvykių Nikanoras užkopė ant Ziono kalno. Kai kurie kunigai
iš šventovės ir kai kurie tautos seniūnai išėjo jo taikingai
pasveikinti ir parodyti jam deginamąją auką, kuri buvo aukojama už
karalių. Bet jis iš jų tyčiojosi, juos išjuokė ir padarė nešvarius.
Įžūliai kalbėjo ir  įpykęs prisiekė, tardamas: „Jeigu Judas ir jo
kariuomenė nebus atiduoti tuojau pat man į rankas, kai tik sugrįšiu
nugalėjęs, šią šventyklą sudeginsiu“. Nikanoras išėjo labai
įniršęs.
Tada kunigai vėl suėjo į vidų ir sustojo prieš aukurą ir
Šventyklą. Verkdami jie meldėsi:
 „Tu pasirinkai šiuos Namus,
kad jie būtų vadinami tavo vardu
ir būtų tavo tautos maldos ir prašymo Namai.
 Atkeršyk šiam žmogui ir jo kariuomenei,
tekrinta jie nuo kalavijo.
Atsimink jų šventvagiškas kalbas,
neleisk jiems gyviems išlikti“.

Nikanoras pralaimi mūšį

Tada karalius išsiuntė Nikanorą, vieną iš savo įžymiausių vadų,
nuožmų Izraelio priešą, įsakydamas išnaikinti tautą. Nikanoras tad,
įėjęs į Jeruzalę, lydimas didelės kariuomenės, nusiuntė su
klastaJudui ir broliams šitokį taikingą žodį:  „Tenebūna tarp
manęs ir jūsų nesantaikos. Su keletu vyrų ateisiu taikingai pasimatyti
veidas į veidą“. Jis tad atėjo pas Judą, ir jiedu taikingai
pasisveikino. Bet kareiviai buvo pasirengę Judą pagrobti.  Judui
paaiškėjo, kad Nikanoras buvo atėjęs pas jį su klasta, jis tapo
atsargesnis ir atsisakė su juo vėl susitikti.  Nikanoras, pajutęs, kad
jo sąmokslas atskleistas, išžygiavo į Kafar-Salamą susitikti su Judu
mūšyje.  Beveik penki šimtai vyrų iš Nikanoro kariuomenės krito, o
likusieji subėgo į Dovydo miestą.

AR TAI NEĮRODO, KAD IR MES VIENAS KITĄ MOKAME PRAŽUDYTI?



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19551