žinai, kai žandai kaišiojami, šypsenos paišomos, pasišiaušę plaukai glostomi (juk nuo vaikystės mokė, kad netinka pykti, verkti, liūdėti), vieną dieną dėl visiškos visiškos smulkmenos rytos nuoskaudos (pasirodo, kad jos nevirškinamos) pratrūksta. Gyvenimas taptų šviesenis, jei jausmai būtų reiškiami, o ne slepiami. Ir dar reikalingas nors vienas draugas, kuris ne maldytų, kviestų į protą, o pasistengtų suprasti, o nesuprasdamas - priimtių ir nesmerktų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16692