malonu išgirst ešgergeršemepahtistiską, jona. kai Aš buvau mažas. Labai mažas. Lankiau darželį. Ten buvo taip, kad nemokėjau užrišišt batelių raištelių. Mūsų auklėtoja ant manęs jau buvo netekusi kantrybės ir nemačiom toleruoduodavo, kad man užrišdavo batelius Asta. Asta, mano tuometinė draugė, tpsknt. Asta nešiaip draugė. Tiek Aš, tiek ji, sulaukdavom paskutiniai, kuriuos paimdavo iš darželio. Prisimenu tik užgesintas šviesas visame darželyje. Mane paimdavo iš darželio amžinai niekur nespėjantys mano tėvai, o Astą paimdavo jos mama. Tokia pabaisa, prisimenu. DAbar kitaip matau. Astos Mama buvo pribaigta moteris, kuri gyveno dėl Astos. Ir man patikdavo, kad Mes mažiukai labai negražią Astos motiną labai pratorelavovom per kažkokią sovietšventę. Astos Mama buvo neįkyri. Ji buvo visą laiką šešėlyje. Ji, Mūsų mažiukų net nebaidydavo, -- žinojo, kad yra baisi. Ir Mes mažiukai niekada nesusitapatindavom jos Mamos su Asta. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18887