matai, seni. Mandarinas, yra, sakyčiau farso simbolis kinų-euro
santykiuose, visiškas briedas. Šiaip pati etnogenetinė sąvoka yra
atsiradus iš konkistadorų lūpų Macao saloje dar 16 AD, kur juos
sutikusius kinų vietinius su ginklais jie pavadino Indijos karininkų
kastos vardu. Mandris ar kaip - yra hindu karininkų kasta (kinietiškai
būtų guan). Britanijos karūna pagavo ta pavadinimą ir vadino visus su
kuriais turėjo reikalų (muitas, logistika, apsauga), o pagal Cinų
dynastijos tradiciją su barbarais (tokie jiems balti žmonės buvo)
turėjo reikalų tik atliekos-atstumtieji (marginalai). Britai iki
imperatoriaus (arba diplomatinio serviso) prasimušo tik 19 AD. Ir tai po
rusų. Na o po opiumo karų, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Po 1919
metų studentų revoliucijos buvo įvesta kinų plebso kalba (paichua) ir,
absurdo kulminacija, ji buvo pavadinta "mandarinų kalba". Na, didesnnio
farso dar nebūta. Žinant, kad net kurią pavadint (simplified ar
tradicional) mandarinų hieroglifų. Taiwanas vadina mainlando kalbą (Š.
Kinijos (Luojango) pagrindu) mandarinu kalbą, o jankius mokina mandarinų
kalbą pagal Pekino pagrdinu. Tai kas tas mandarinas iš tiesų gali
pasakyti tik iš mėnulio kilęs analitikas.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18657